Palūkanų normos yra ne tik istorinėse žemumose – jos yra visiškai arti nulio, o kai kur jau ir apvalus nulis. Saugiomis laikomos trumpalaikės 1 metų trukmės JAV valstybės iždo obligacijos investuotojams leidžia uždirbti viso labo 0.15% metinių palūkanų, o 3 metų trukmės – varganas 0.25% palūkanas. Dar saugesnių Vokietijos trumpalaikių 1 metų trukmės obligacijų palūkanų norma tesudaro 0.01%. Lietuvoje komerciniai bankai, reaguodami į pinigų perteklių sistemoje bei pasaulines tendencijas, irgi suskubo mažinti indėlių palūkanų normas. Šiuo metu metų trukmės indėlių palūkanos svyruoja tarp 0.30% ir 0.50%. Kyla klausimas – kur riba ir ar palūkanos išties pasieks 0%?
O dabar užsimerkite ir pagalvokite apie stebuklų šalį, kurioje pinigai byra iš dangaus, tačiau už jų kaupimą ir taupymą reikia primokėti. Na, tarkime, pasirašai indėlio sutartį banke ir vietoje to, kad bankas mokėtų palūkanas, jis nuskaito mokestį už pinigų pasaugą. Atrodo nelogiška? Tada siūlau atkreipti dėmėsi į saugiausiomis laikomas Šveicarijos trumpalaikes obligacijas – 2 metų trukmės obligacijų pelningumas yra minus 0.20%. Tai yra, investuotojai per du metus patiria 0.40% nuostolį, investuodami į šiuos vertybinius popierius. Kodėl?
Paaiškinimas čia ganėtinai paprastas. Visų pirma, globali bazinių palūkanų aplinka yra arti nulio – reta išsivysčiusi šalis laiko bazines palūkanas aukščiau vieneto. Antra, nori saugumo – susimokėk. Pasaulio finansų krizė 2008-2009 metais išmokė investuotojus vertinti saugumą, todėl tapo nauja norma tam tikrais laikotarpiais vardan saugumo toleruoti simbolinius nuostolius. Ar tai įmanoma Lietuvoje? Gal būt, bet priklausys nuo globalaus konteksto ir vietinių ekonominių realijų.
Pažiūrėkime atidžiau, kurie šaltiniai pildo mūsų finansų sistemą pinigais. Visų pirma, tai pastoviai augantis šalies eksportas. Eksporto marža arba, kitaip tariant, skirtumas tarp eksportuotų prekių ir paslaugų kainos ir šioms prekėms ir paslaugoms sunaudoto importo kaštų, lieka Lietuvoje. Augant eksportui, auga ir Lietuvoje liekanti eksporto marža.
Antras reikšmingas šaltinis yra šalies užsienio skola, kuria finansuojamas vis dar deficitinis šalies biudžetas. 3 mlrd. biudžeto deficitui finansuoti pusė ar virš pusės šios sumos yra finansuojama užsienyje išleidžiant skolos vertybinius popierius. Trečias reikšmingas šaltinis yra emigrantų perlaidos į Lietuvą, kurios per metus sudaro apie 5 mlrd. litų. Visi trys pagrindiniai pinigų šaltiniai iki šiol tik auga. Galbūt augimas lėtėja, tačiau jis nestoja. Taigi, turbūt pagrįsta būtų manyti, kad mūsų finansų sistema ir toliau pildysis naujais pinigais, o palūkanų normos trumpuoju laikotarpiu gali toliau mažėti.
Ar pateksime į situaciją, kai bankams reiks primokėti už indėlių saugojimą? Visko gali būti. Ypač, jei tie indėliai yra trumpalaikiai. Tačiau moneta turi dvi puses. Visai reali situacija, kai ir patiems bankams gali tekti susimokėti už savo indėlių ir rezervų laikymą centriniuose bankuose. JAV rimtai svarstoma galimybė apmokestinti bankų pinigus, laikomus centriniame banke. Taip būtų siekiama paskatinti juos aktyviau skolinti verslui bei privatiems asmenims. Agentūros „Reuters“ atliktame tyrime rinkos dalyviai prognozuoja didelę tikimybę, kad Europos centrinis bankas gali greitai apmokestinti Europos bankus už laisvų lėšų laikymą ECB, siekiant paskatinti bankus aktyviau skolinti.
Nulinė (arba negatyvi) palūkanų aplinka verčia ieškoti naujų taupymo būdų ir investavimo priemonių. Akivaizdu, kad neigiamos palūkanų normos už indėlius paskatintų žmones atsiiminėti pinigus iš bankų ir prikimšti kojines. Galėtų juos išleisti vartojimui, tačiau šiuo metu, kai aplinkui formuojami negatyvūs lūkesčiai dėl ekonominės situacijos Europoje ir Lietuvoje, žmonės linkę pataupyti pinigėlius juodai dienai. Kita vertus, Lietuvoje metinė infliacija siekia 3%, ir nepanašu, kad ji reikšmingai mažės 2013 ir 2014 metais. Todėl žmogus, taupydamas tradiciniais metodais – padėdamas indėlį banke – iš esmės praranda savo santaupų vertę. Pasirašęs indėlio litais sutartį metams ir už tai gaudamas 0.50% palūkanas, žmogus realiai praranda 2.5% tų litų perkamosios vertės per metus. Kadangi jis dar pagąsdinamas galimais ekonominiais nepritekliais, tų litų jis nusprendžia neleisti naujam būstui, televizoriui, šaldytuvui, automobiliui ar atostogoms. Taip ir dyla skatikas nieko gero nežadėdamas.
Kaip gi elgtis paprastam žmogui tokioje žemų palūkanų aplinkoje? Kaip taupyti, jei jis nenori išlaidauti? Ir kaip taupyti saugiai? Štai keli patarimai:
• Jeigu žmogus turi trumpalaikių finansinių įsipareigojimų, ypač vartojamųjų paskolų, kurių palūkanų norma aukšta, jam reikėtų sugrąžinti šias skolas. Nelogiška, kad už vartojamąją paskolą žmogus moka 15% metinę palūkanų norma, o už metinį indėlį gauna viso labo 0.5%.
• Jei santaupų dydis reikšmingas, ir žmogus turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų (tarkime, būsto paskolą), jam reikėtų derėtis su banku dėl palankesnių indėlio sąlygų arba palankesnių būsto paskolos palūkanų. JAV vyrauja bankinė praktika taikyti kompleksinius taupymo/skolinimo sprendimus, kurie sukuria papildomą vertę žmogui. Jei nepavyktų susitarti su banku, visuomet galima dalį savo santaupų, kurios neduoda norimos grąžos, panaudoti išankstiniam paskolos, kurios sąlygos nebeatitinka rinkos realijų, padengimui.
• Ilginti taupymo trukmę. Ilgesnės trukmės taupymo ir investavimo priemonės duoda didesnę grąžą.
• Taupyti investuojant į Valstybės taupymo lakštus. Jų 1 ir 2 metų trukmės palūkanų normos gerokai viršija bankų indėlių normas Lietuvoje. Kaip alternatyvą galima naudoti ir LR Vyriausybės vertybinius popierius arba LR Euroobligacijas. Šiandienos kontekste jų pajamingumai irgi yra patrauklūs. Šie finansiniai instrumentai, be kita ko, yra nemažiau saugūs nei indėliai bankuose. Be to, jie yra likvidūs – t.y. juos galima anksčiau laiko parduoti ir susigrąžinti pinigus.
• Jei žmogus turi investavimo patirties ar bent minimaliai supranta finansų rinkų riziką, mažesnę dalį savo santaupų jis galėtų nukreipti į rimtų tarptautinių kompanijų akcijas arba obligacijas. Tokių kompanijų rizika dažnai yra žemesnė nei atskirų šalių rizika, nes jos veiklia globalioje rinkoje. Jei vienoje šalyje jos patirs nuostolį, kitoje šalyje jį kompensuos gautas pelnas. Tokių kompanijų vertybinius popierius galima pirkti arba tiesiogiai, arba investuojant į fondus, kurie investuoja tik į tokių kompanijų akcijas arba obligacijas. Bet kokiu atveju, prieš perkant reikėtų pasikonsultuoti su kvalifikuotu rinkos tarpininku.
• Jaunimas tikrai neprašaus investuodamas į save. Išlaidos mokslams ir kompetencijai ugdyti anksčiau ar vėliau su kaupu atsipirks.
Tomas Andrejauskas yra „Swedbank“ Markets tarnybos vadovas
