Priminsiu, „profesionalai“ ėmė ir uždarė viešbučiuose – be teisės išeiti – iš užsienio į Lietuvą parvykusius tautiečius; niekaip neapsisprendė ir vis keitė sprendimus dėl apsauginių kaukių dėvėjimo, įvedė keistus ribojimus prekybos vietoms ir t.t. Ar dabartinė Vyriausybė pasimokė iš buvusios valdžios klaidų? Akivaizdu, kad ne.
Pandemiją suvaldyti ir toliau tikimasi neproporcingais suvaržymais, nenuosekliu ribojimu, taip pat visuomenės supriešinimu ir skaldymu. Neišvengiamas tokio chaotiško proceso palydovas – žmogaus teisių pažeidimai.
Po Vyriausybės sprendimų, kuriais apribotos nepasiskiepijusių ar COVID-19 liga nepersirgusių žmonių teisės, netyla kalbos apie sprendimų neproporcingumą, kai kurie teisininkai įžvelgia žmogaus teisių pažeidimų. Sulaukėme ir tūkstantinių mitingų.
Teisininkai beda pirštu į teisės aktų hierarchiją ir sako, kad sprendimai, kuriais ribojamos žmogaus teisės, turėtų būti aiškiai aprašyti įstatymuose – vienašališkų Vyriausybės sprendimų negana. Žodį tarti galėtų Seimo Teisės departamentas, o problemiškiausi aspektai turėtų būti keliami nevaržomose diskusijose, dalyvaujant socialiniams partneriams. Akivaizdu, kad Vyriausybė – kartais dėl objektyvių priežasčių, kartais iš užsispyrimo – nerado laiko plačioms konsultacijoms, todėl šiandien ją kiekviename žingsnyje lydi klusimai dėl galimo dalies visuomenės teisių pažeidinėjimo.
Vyriausybės sprendimuose dėl „galimybių paso“ galima įžvelgti ne tik žmogaus teisių ribojimus, bet ir prasilenkimą su sveika logika. Neturintiems „galimybių paso“ draudžiama patekti į didesnio ploto prekybos centrus ir parduotuves – todėl jie priversti grūstis ankštose parduotuvėlėse, kuriose, sutikite, galimybių užsikrėsti COVID-19 gerokai daugiau, ypač ten besibūriuojant visiems nepasiskiepijusiems ar šia liga nepersirgusiems žmonėms.
Bet ten, kur galioja „galimybių paso“ režimas – irgi ne pyragai. Virusą pernešti gali ir pasiskiepiję, ir nepasiskiepiję asmenys. Tačiau dabar tik rekomenduojama dėvėti kaukes ten, kur galima patekti su „galimybių pasu“. Kaip ne kartą įspėjo ekspertai, „galimybių pasas“ prisideda prie visiško saugumo iliuzijos ir skatina atsipalaiduoti.
Jei Vyriausybė nori realiai apsaugoti žmones, sprendimai turi būti nukreipti būtent į žmonių, o ne į sveikatos apsaugos sistemos apsaugą. Deja, bent jau kol kas susidaro įspūdis, kad šiai Vyriausybei labiau rūpi ne apsaugoti didžiausios rizikos grupes, o tik užtikrinti lengvesnę ligos eigą – nes ši valdžia skatina žmones pavojingai būriuotis ankštose patalpose, o sykiu labai daug kalba apie gyventojų vakcinaciją.
Didžiausią riziką COVID-19 liga kelia gretutinėmis ligomis sergantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms. Būtent šiai grupei turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys, juos skatinant ir motyvuojant skiepytis, o ne bauginant, grasinant ir baudžiant. Nevykusių sprendimų slegiami žmonės linkę ignoruoti valdžios raginimus. Tokia valdysena ir komunikavimo stilius kaip dabartinės Vyriausybės – tiesus kelias į dar gilesnę krizę ir vakcinacijos tikslų žlugdymą.
Kelias, kuriuo mus nuvedė dabartinė Vyriausybė, – pavojingas ir neperspektyvus. Laikas sustoti ir apsidairyti. Jei nenorima pripažinti klaidų, galima to ir nedaryti, svarbiausia – nedelsiant perorientuoti visą strategiją ir taktiką į žmonių apsaugą.
Taip, Vyriausybės pečius vienu metu užgulė net keletas krizių: kyla elektros ir šildymo kainos, iš Baltarusijos plūsta migrantai. Šioje situacijoje daug svaresnis žodis ieškant sprendimų turėtų tekti Parlamentui. Tikiu, jog taip galėtume užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir pradėti gydyti susipriešinimo žaizdas.