„Eurofound“ duomenimis, beveik trečdalis nuotoliniu būdu dirbančių ES darbuotojų iš darbdavio po darbo valandų sulaukia įvairių užduočių ir pavedimų, už kuriuos darbuotojui nėra atlyginama. Šios tendencijos rodo, kad darbuotojų išnaudojimo mastai yra didžiuliai, o riba tarp darbo ir poilsio – ištrinta.
Lieka tik apgailestauti, kad šių tendencijų nepaisantys mano kolegos Seime nesiryžo ginti darbuotojų, netgi atvirkščiai – nusiuntė signalą darbdaviams, kad deleguoti darbus ir prašyti juos atlikti po darbo valandų yra norma.
Labai tikiuosi, kad šias svarbias, su darbo santykių reglamentavimu susijusias diskusijas stebi ir profesinės sąjungos, ir patys darbuotojai. Labiausiai čia trūksta būtent darbuotojų balso.
Darbas po darbo valandų vadinamas viršvalandžiais ir apibrėžtas tame pačiame Darbo kodekse, todėl bet koks darbuotojų išnaudojimas ir šiandien yra negalimas. Dėl neapmokamo viršvalandinio darbo ir išnaudojimo galima kreiptis į Darbo inspekciją, tačiau nedarbui pakilus į rekordines aukštumas retas darbuotojas ryžtasi tai daryti.
Lieka tik apgailestauti, kad šių tendencijų nepaisantys mano kolegos Seime nesiryžo ginti darbuotojų.
Jei darbuotojo teisė atsijungti nuo skaitmeninių priemonių būtų įrašyta Darbo kodekse – „eksplicitiškai“, kaip sako teisininkai, – darbdavys žinotų, jog neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas būtų pasiekiamas po darbo ir laisvadieniais. Būtų išvengta išnaudojimo, taigi nebeliktų priežasčių darbuotojo ir darbdavio konfliktui, nebereikėtų kreiptis į Darbo inspekciją.
Grįžkime prie diskusijos Seimo posėdžių salėje: svarstant šį Darbo kodekso pataisų pasiūlymą, bene labiausiai suglumino vieno konservatoriaus pamokymas iš tribūnos, kad darbuotojas, vengdamas papildomo darbo ir užduočių po darbo valandų, turėtų išvažiuoti kur nors į šalies pakraštį, kur nėra ryšio: „Išsijungi arba išvažiuoji į pakraščius, kur nėra gero ryšio, pasakai, kad ryšio nėra“. Tačiau, kaip savo pavyzdžiu įrodė vienas Seimo narys, ryšys yra net Egipto kurorte...
Pasirodo, pamokyti darbuotoją, kaip pabėgti nuo darbdavio ir užduočių po darbo, yra geresnis kelias nei tiesiog priimti pataisas, kurios be jokio gudravimo apsaugotų darbuotoją. Beje, kai buvo balsuojama už šias pataisas, minėtasis Seimo narys susilaikė.
Kolegoms parlamentarams įspūdžio nepadarė ir informacija apie pinigines bei kitokias sankcijas, darbdavių taikomas nepaklusniems darbuotojams.
Negana to, Seimo salėje aidėjo replikos, esą priėmus mano teikiamas pataisas Seimo nariai nebegalės po darbo ar savaitgaliais savo padėjėjams ir patarėjams deleguoti darbų. Suprask, priėmus šias pataisas, būtų labai blogai, mat po darbo ar savaitgaliais Seimo nariai patys, savarankiškai turėtų feisbuke skelbti įrašus, atsakinėti į žmonių komentarus ir pan.
Labai tikiuosi, kad šias replikas išgirs Seimo kanceliarijos vadovai ir bus atlikta bent jau anoniminė Seimo narių padėjėjų ir patarėjų apklausa, per kurią išaiškės galimo darbuotojų išnaudojimo mastai.
Kolegoms parlamentarams įspūdžio nepadarė ir informacija apie pinigines bei kitokias sankcijas, darbdavių taikomas nepaklusniems darbuotojams. Visa tai verčia manyti, kad pasiūlymui nepritarta ne dėl kokių nors esminių trūkumų, o dėl esminių vertybinių – požiūrio – skirtumų.
Be keleto nedidelių išimčių, socialdemokratai Seime praktiškai liko vieninteliai, kurie gina darbuotojus – visiems kitiems šiandien labiau rūpi darbdavio interesai. Tai atsakymas visiems, kurie ieško vertybinių kairės ir dešinės skirtumų tarp parlamentinių politinių partijų Seime.
Iš penkių, įskaitant mano, Seime svarstytų Darbo kodekso pataisų, kuriomis ginami darbuotojų interesai, pritarta vos dviem, o tai reiškia, kad norint apginti darbuotojus laukia ilgas, kantrus ir sunkus darbas įtikinant kolegas Seime, kad ginti reikia labiausiai pažeidžiamus.
Tomas Bičiūnas yra LR Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys, Žmogaus teisių komiteto narys