Vystantis vaiko smegenims (maždaug 7–10 metų), jis pradeda racionalizuoti aplinką. Instinktas išlikti ir būti hierarchinės sistemos dalimi, prigimtį pažadina dar ankstyvoje vaikystėje. Dažnai aplinkoje matydamas nuolatinį kito žmogaus žeminimą, vaikas šį reiškinį priima kaip įprastą. Tad būtų galima pamanyti, jog ir patyčios yra biologiškai paaiškinamas dalykas, paremtas hierarchija ir siekiu išlikti. Kyla klausimas, kodėl, gyvenant demokratinėje santvarkoje, kur tam tikros taisyklės padeda žmonėms taikiai sutarti, vaikai vis dar reflektuoja hierarchinę sistemą, kurioje išlikti gali tik brutaliai siekdamas būti aukščiau kito?
Šiuo metu Panevėžio miesto savivaldybėje atnaujinamas jaunimo problemų sprendimo planas, kuriame aptariamos jaunų žmonių problemos. Siekiant išsiaiškinti tikrąsias jaunimo problemas, įvyko ne vienas susitikimas su jaunimo grupių atstovais, kurių metu labiausiai įsirėžė vykdyta moksleivių apklausa. Jos metu siekta išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria moksleiviai ugdymo įstaigose. Joje dalyvavo skirtingo amžiaus, skirtingų mokyklų, skirtingų interesų grupių atstovai.
Keista, bet pagrindinė išsakyta problema buvo ne ugdymo kokybės, bet saugumo problema, ypatingai aktuali miesto progimnazijose. Ar patikėtumėte, jei kas jums papasakotų apie progimnaziją (pavadinimas žinomas), kurioje aštuntokai (!) yra sukūrę reketavimo ir prievartos sistemą, kurioje vieni mokiniai kitus verčia išsipirkti ramybę: pinigus mainyti į dovaną nebūti sumuštam ugdymo įstaigoje?
Ta pati progimnazija, turinti oficialiai fiksuoti visus patyčių atvejus per mokslo metus, nefiksavo nei vieno tokio atvejo.
Faktas, kad aštuntokas turi ribotą biudžetą, tad turi sugalvoti įvairių būdų, kaip „išsipirkti“ ramybę. Ima ir, pavyzdžiui, sumąsto pirmąjį apsilankymą lombarde, kuriame parduoda tėvų juvelyrinius dirbinius, gauna pinigų, „išsiperka“ ramybę ir gyvena, kol draugai 8-okai nusprendžia, kad saugumo licenzija baigėsi. Aišku, juk tie patys moksleiviai gali pasakyti ne reketui, apeliuodami į aplinką, žmones, personalą ar administraciją.
Juk suaugusieji imsis veiksmų? Priminsiu, kad reketas minėtoje mokykloje vyko, stebint mokytojams, administracijai, personalui. Jokiais būdais neabsoliutinu, perpasakoju tyrimo metu fiksuotą medžiagą. Sakytumėte – „nesąmonė“, o administracija tikriausiai pakartotų „mūsų mokykloje tokių dalykų nebūna”. Bet istorija, aštuntokas, lombardas, mokykla – visa tai tikra istorija. Tikriausiai, sakytumėte, kad ne. Ir aš prieš porą mėnesių būčiau sakęs, kad ne. Netiesa.
Deja, oficialiai fiksuota tiesa. O žinote, kas įdomu? Ta pati progimnazija, turinti oficialiai fiksuoti visus patyčių atvejus per mokslo metus, nefiksavo nei vieno tokio atvejo. Štai ir oficialus melas apie oficialius dalykus. Gilindamasi į situaciją, savivaldybės administracija gavo informaciją iš visų ugdymo įstaigų apie fiksuotą patyčių ir smurto atvejų skaičių savivaldybės ugdymo įstaigose. Čia per 2017-2018 m. fiksuoti tik 45 smurto ar patyčių mokyklose atvejai. Tiesa, 2018 m. gegužės mėnesį Panevėžio jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas” vykdyta moksleivių apklausa „Dėl psichologinio smurto moksleivių tarpe ir ugdymo įstaigose”, kurioje dalyvavo 8-12 klasių moksleiviai, rodo ką kitą. 77 proc. apklausoje dalyvavusių respodentų atsakė, kad ugdymo įstaigose susidūrė su patyčiomis. 56 proc. respondentų nurodė, kad patys tyčiojosi iš kitų vaikų, 44 proc. teigė nesityčioję.
Taip pat, iš respondentų pateiktų atsakymų, galima daryti išvadą, kad patyčių procesui ugdymo įstaigose didžiausią įtaką turi bendraklasiai ir mokytojai, kurie formuoja aplinką, toleruojančią patyčias; taip pat moksleivių tėvai/globėjai, kurie stengdamiesi nuraminti savo vaikus/globotinius ragina nekreipti dėmesio į užgauliojimus, sako, kad tai laikinas dalykas, nesikreipia į specialistus ir teisėsaugą.
Tai patvirtina ir respondentų atsakymai į klausimą, ar mokykloje sulaukė pagalbos, jei iš jų buvo tyčiojamasi. 51 proc. respondentų atsakė, kad aplinkiniai žmonės nepadėjo stabdyti patyčių ir gauti reikalingą pagalbą, 27 proc. respondentų nurodė, jog gavo reikalingą pagalbą ir 22 proc. respondentų teigė, jog iš jų nebuvo tyčiojamasi.
Peržiūrėjus skaičius, kyla vienintelis klausimas: kaip įžūliai reikia meluoti arba kaip profesionaliai neatlikti savo darbo, vieną savaitę organizuojant savaites be patyčių, o kitą – užmerkiant akis prieš reketo, patyčių ir smurto sistemų užuomazgas, prasidedančias ugdymo įstaigose. Teisinga ir auganti? Visa Lietuva?
Žvelgiant į visą šalį, pagal 2017 m. UAB „Spinter“ tyrimai atliktą vaikų nuomonės tyrimą „Jaunimo balsas 2017”, išryškėja, kad net 32,5 proc. 12-mečių Lietuvoje patiria patyčias, o tai reiškia, kad jei Jūsų šeimoje auga trys mokyklinio amžiaus vaikai, didelė tikimybė, kad bent vienas iš jų patiria psichologinį smurtą. Didžiausia dalis, 41,5 proc. patyčias patyrusių vaikų, teigia, kad patyčias/priekabiavimą patyrė dėl savo išvaizdos. Taip pat, kas antras vaikas Lietuvoje jaučiasi nusiminęs ir liūdnas. O mes juk nuolat keliame sau tikslą, kad vaikas švietimo sistemoje būtų laimingas. Vadinasi, mes pralaimime. Vaikai yra išsigandę, liūdni ir savimi nepasitinkintys.
2017-ųjų rugpjūtį Švietimo ir mokslo miniserija pranešė, jog nuo rugsėjo 1 d. visos mokyklos įgyvendins patyčių ir smurto ar kitą pasirinktą prevencinę programą. Iki šiol tai darė tik kiek daugiau nei pusė švietimo įstaigų. Ir tai džiugu, nes pirmuosius rezultatus pradėsime išvysti jau poros metų, bet to negana. Juk didelę įtaką jaunojo moksleivio gyvenimui turi ir pasitikėjimas artima aplinka, saugumas namuose. Visa tai labai didelis dalykas, apie kurį, rodos, vis dar pakankamai mažai suprantame.
Vaikai yra išsigandę, liūdni ir savimi nepasitinkintys.
O kalbant apie konkrečius pasiūlymus, ypatingai svarbu, kad mokyklose ne tik įsibėgėtų ir veiktų realios prevencijos programos, bet tuo pačiu bendruomenėse vyrautų 0 proc. tolerancijos patyčioms riba. Labai aiškūs mechanizmai, labai aiškūs apibrėžimai. Reikia, kad patyčios nebūtų vertinamos vien per asmeninę prizmę. Kodėl realiame gyvenime, pažeidus žmogaus garbę ir orumą, gręsia teisinė atsakomybė, o kai kurios mokyklos, lyg atskiros valstybės mūsų šalyje, vykdo savo politiką? Apie nusikaltimus nutylėti, neperduoti teisėsaugai, neinformuoti tėvų, nes nukentės pseudo reitingai. To ne tik neturėtų, to negali būti.
Atrodo kad apie patyčias ir smurtą Lietuvoje kalbame daug, gal net per daug? Netiesa, kalbėti reikia tol, kol nebebus apie ką. Ir kai išspręsim paprasčiausius saugumo klausimus, atsiras daugiau noro eiti į mokyklą, pasitikėjimo aplinka, tikėjimo savivalda, o svarbiausia – žmonėmis, kurie mokykloje turėtų padėti ir padeda. Kai kas antras vaikas nebebus liūdnas, o kas trečias nesusidurs su patyčiomis, turėsime teisingą ir augančią kartą.
Tomas Bilevičius yra LSDP Žmogaus teisių ir lygių galimybių pirmininko pavaduotojas.
