Rašiklinės grožis, parkerio dydis, kuprinės margumas, rūbų prašmatnumas, šventinės gėlės išvaizda ar mašina, su kuria tėvai atvežė savo mažuosius į didžiąją pažinimo pradžios šventę. Šie ir dar daugelis kitų veiksnių Rugsėjo 1-ąją pradeda lydėti daugelį mūsų šalies mokyklų vaikų. Nepatikėtumėt? Deja, bet tokia realybė.
Ir su laiku atsiradęs noras pasididžiuoti, paslėpti savo trūkumus ar iškreiptas noras būti galva aukščiau šiuo atveju tampa kasdieniškojo moksleiviško gyvenimo dalimi (reiškinys, žinomas kaip patyčios).
O ką daryti, kad taip nebūtų? Matyt, kiekvieno tėvo, išlydinčio savo vaikus į mokyklas, noras yra, kad jų vaikas būtų vertinamas lygiai, turėtų geras sąlygas mokytis bendrauti, mokytis bendradarbiauti, mokytis kurti. Bet iškreiptas požiūris ir materialių dalykų išaukštinimas to neleidžia. Kodėl?
Patyčios vis lieka labai rimta mūsų visuomenės problema: dažnai tyčiojamasi darželyje, mokykloje ir labai apmaudu, kad per tiek metų nesugebame rasti tinkamų priemonių šiam reiškiniui pažaboti.
Žinote, dar praeitą savaitę visoje Lietuvoje nuvilnijo graži socialinė iniciatyva „Būk pirmūnas“. Akcija, dėl kurios jau devintuosius metus Lietuvos vaikai iš daugiavaikių ar nepasiturinčių šeimų pradės mokslo metus visiškai apsirūpinę kanceliarinėmis prekėmis. Be galo džiugu, kad lietuviai prisijungia prie tokių socialinių akcijų, kuriose prisideda prie nepasiturinčių šeimų vaikų gerovės. Bet iškyla klausimas, ar tokių akcijų apskritai reikėtų, jei valstybės socialinė parama sudarytų sąlygas vaikus padoriai parengti mokslo, kad vaikai iš neturtingų šeimų nesijaustų atstumtieji.
Įsivaizduokite situaciją, kai į antrą klasę ateinanti mergaitė porą mėnesių į ją vaikšto su vadovėliais, pratybomis, sąsiuviniais ir kanceliarinėmis prekėmis, sudėtomis į prekybos centro maišelį. Ir laukia, kol vienintelė šeimą išlaikanti mama gaus kito mėnesio atlyginimą, kad galėtų nupirkti taip išsvajotą kuprinę. Ji nuolat girdi klausimus: „o tai kodėl tu vėl su maišeliu atėjai?“, „kur tavo kuprinė?“ ar „kodėl tau mama nenuperka kuprinės?“. O todėl, kad tiesiog negali. Todėl, kad mūsų valstybė kasmet tranko ir taip pavargusį veidą šlaputėliu skuduru, nesudarydama visiems lygių socialinių sąlygų.
Na taip, nemeluosiu. Valstybė rūpinasi gausiomis ar nepasiturinčiomis šeimomis. Vertindama pajamų dydį, skiria vaikui 57 eurų paramą. Smagu ir faina, bet.
Valstybės parama nepasiturinčioms šeimoms yra skiriama tada, kai vidutinės pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui, yra ne didesnės nei 153 Eur. Gerai, pasimuliuokime. Gyvena tokia šeima, pavadinkime juos Petraičiais. Petraičių šeimoje yra motina, tėvas ir du vaikai. Iš viso šeimoje – 4 žmonės. Motina dirba nekvalifikuotą darbą puse etato už pusę minimalaus atlyginimo, tėvas gauna minimalų darbo užmokestį už visą etatą.
Tarkime, kad kartu šie du dirbantys asmenys bruto arba „ant popieriaus“ atlyginimo gauna 570 eurų. Tai reiškia – neatskaičius mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Daliname sumą iš 4 asmenų ir vidutines pajamas vienam žmogui gauname 142,5 eurų. Bet, jei mama dar papildomai dirba ketvirtadaliu etato, t. y. bendros pajamos siekia 665 eurus, tai suma neatskaičius mokesčių vienam žmogui siekia jau ~166 eurus. Valstybės pagalba šiai šeimai jau nepriklausys.
O jei ir priklausytų, ar už 57 eurus įmanoma vaiką paruošti mokyklai? Reikalingos kanceliarinės prekės, pratybos, kuprinė, sportinė apranga ir aibė kitų priemonių. Tenka kažko atsisakyti. Kas seka grandinėje? Nepriteklius. Kas toliau seka grandinėje? Bendraklasių klausimai, nusivylimas, patyčios ir kažkokios etiketės. Nevisavertiškumo jausmas bei nepasitikėjimas savimi.
Ir ką daryti? Kaip taisyti grandinę iš abiejų jos pusių? Nemanau, kad atsakymui reikėtų rimtų filosofijų. Pradėti adekvačią socialinės paramos politiką. Juk nėra sunku paskaičiuoti, kiek minimaliai kainuotų parengti vaiką mokslo metams? O skirti tokias sumas, galbūt ir yra sunku, bet būtina. Jei norime, kad Lietuvoje gyvenančios šeimos, neiškeliavusios ieškoti „geresnio gyvenimo“ už gimtosios šalies sienų, turime rūpintis, kad vaikams netektų eiti į mokyklą su maišeliu, vietoje kuprinės.
O iš kitos pusės, daug rimčiau turėtume pažiūrėti į švietimo sistemą ir jos turinio reformavimą. Ir į tą turinį jau dabar turime įdėti daug daugiau minkštųjų kompetencijų, nepalikti visko savieigai ir mokytojų entuziazmui. Reiktų labai rimtai naujinti pedagogų žinias, į programas įtraukti konkrečias priemones, kad mokyklos suole būtų išauginamas smalsus ir savarankiškas žmogus, o ne „kalikas“.
Gyvename lyg dviejose Lietuvose. Vienoje – moksleiviai gali džiaugtis ir visavertiškai dalyvauti ugdymo procese, o kitoje – vaikai negali būti vaikais, nes turi galvoti apie išgyvenimą, jausti gėdą, patyčias, nors galbūt labai norisi siekti žinių ir išsilavinimo. Ir ne kuprinėje čia esmė, bet prekių maišeliai knygoms, sakykit, ką norit, nepritaikyti ir greitai plyšta.
Todėl iš esmės norėdami, kad žmonės ir šeimos mūsų šalyje jaustųsi laimingi, turime labai rimtai ir nuoširdžiai pradėti rūpintis jomis. Nustoti tyčiotis ir dar kartą peržiūrėti mūsų šalies socialinės apsaugos politiką. Nuo paramos reikalingumo nustatymo iki jos dydžio paskyrimo. Taip, kad mokslo metų pradžia ir mokslas galėtų būti koncentruotas būtent į švietimą. Taip, kad Lietuvos vaikai augtų laimingi ir visi būtų vertinami kaip lygūs.
Tomas Bilevičius yra Lietuvos socialdemokratų partijos Žmogaus teisių ir lygių galimybių komiteto pirmininko pavaduotojas.
