Apie Klaipėdos uosto plėtrą, pastatant išorinį uostą šiaurinėje uostamiesčio dalyje, kalbama dešimtmečius. Pastaruoju metu teoriniai svarstymai apie galimybes pastatyti tokį uostą virsta praktiniais darbais. Deja, neįvertintais nei ekonomiškai, nei potencialia žala gamtai.
Vyriausybė jau patvirtino Klaipėdos jūrų uosto bendrąjį planą. Jame numatytas ir išorinis uostas. Jis atsirado ir dar rimtesniame dokumente – Lietuvos respublikos bendrajame plane. Tikėtina, kad naujai išrinktas Seimas jį patvirtins jau šiemet ir planai plėsti Klaipėdos uostą įgaus įstatymo galią.
Numatyta, kad šiaurinėje uostamiesčio dalyje bus supilta dirbtinė sala, kuri pusiasaliu būtų sujungta ją su žemynu. Tam priešinasi ne tik klaipėdiečiai bei aplinkinių gyvenviečių žmonės. Šis klausimas parūpo ir visiems aktyviems piliečiams.
Abejonių kelia tiek aplinkosaugos, tiek ir ekonominiai aspektai. Tokie planai Baltijos jūros pakrantei, kurios ir taip turim visai nedaug, gali tapti tikra katastrofa. Jos kraštovaizdžiui, florai ir faunai gali būti padaryta neatitaisoma žala, vertinama daugiau nei milijardu eurų.
Neaiški ir ekonominė tokio projekto nauda. Potencialiai į tokį projektą būtų investuojami mokesčių mokėtojų milijardai, nors ekonominės būtinybės statyti išorinį uostą nėra. Tad kam švaistyti tokius pinigus ekonomiškai netvariems ir visiškai nebūtiniems projektams?
Visuomenininkų argumentai sunkiai atremiami. Pažvelkime į keletą skaičių.
Abejonių kelia tiek aplinkosaugos, tiek ir ekonominiai aspektai. Tokie planai Baltijos jūros pakrantei, kurios ir taip turim visai nedaug, gali tapti tikra katastrofa.
Klaipėda šiuo metu krauna 46 milijonus tonų krovinių per metus ir išnaudoja tik apie 60 procentų savo potencialo. Tai reiškia, kad be jokių papildomų finansinių injekcijų Klaipėda jau dabar gali krauti 80 mln. tonų per metus, o rekonstravus ir išplėtus pietinę uosto dalį – net ir 100 mln. tonų per metus. Kartu su išoriniu uostu šis rodiklis pasiektų 164 mln. tonų.
Net ir uosto krovos kompanijų atstovų nuomone, toks tikslas yra perteklinis. 2017 m. penkių rytinės Baltijos uostų – Klaipėdos, Rygos, Talino, Liepojos ir Ventspilio – krova bendrai paėmus siekė 116 mln. tonų. Ir šis rodiklis iš esmės nesikeičia, tesvyruoja keletu procentų per metus.
Pradinės milžiniškos investicijos – dar ne pabaiga. Kur dar kasmetiniai uosto išlaikymo kaštai, nuolatinės priemonės kovoti su pakrančių erozija – taip iš valstybės kišenės kasmet išgaruotų dar dešimtys milijonų.
Kiekvieną vasarą į pajūrį traukia tūkstančiai lietuvių ir ne tik. Neabejotina, kad pajūrio rekreacinė vertė taip pat smuktų. Mažėtų galimos investicijos į infrastruktūrą, skirtą poilsiautojams, dėl padidėjusio triukšmo ir oro taršos Klaipėdoje neliktų patenkinti ne tik atvykstantieji, bet ir nuolatiniai vietiniai gyventojai.
Tad kodėl negirdint įtikinamų argumentų „už“ išorinio uosto statybą, projektas vis vien stumiasi kelią į priekį ir ne bet kur, o dar ir Valdovų rūmuose?
Tomas Meškinis yra Klaipėdos miesto Seniūnaičių sueigos pirmininkas.
