Savivaldybės meras turi turėti įvairiausių kompetencijų – ne tik sugebėti reprezentuoti miestą, gebėti priimti aukštus Vyriausybės ponus ištaigingose puotose, susigaudyti finansuose, mokėti bendrauti su vietos ar užsienio verslininkais, paprastais žmonėmis, mokėti užsienio kalbas, gebėti sutelkti komandą bendram darbui ir būtinai – turėti miesto vystymosi, plėtros viziją.
Be to, mano nuomone, privalu gaudytis ir nacionalinėje politikoje, išmanyti netgi geopolitinę situaciją, nes Lietuva nuo seno yra tarsi kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų. Ir visose šiose srityse merų vaidmuo yra ypač svarbus, paveikiantis kiekvieno paprasto Lietuvos gyventojo gyvenimą.
Meras kaip autoritetas vietos žmonėms
Šiuo metu, pagal senąją tvarką rinkti merai dažnai pasižymi klaidingų prioritetų pasirinkimu. Tokiu pasirinkimu laikau atvejus, kai merai asmeninius interesus laiko svarbesniais už gyventojų gerovę. Būtent valdžios atstovų savų ir viešų interesų supainiojimas yra ypač negatyvus dalykas, kuris skatina vietos žmonių nusivylimą, apatiją ir netgi neapykantą vietos valdžiai.
Geras blogąja prasme to pavyzdys yra Šiaulių meras Justinas Sartauskas ir jo reprezentacinių išlaidų skandalas. Meras „reprezentacijai“ per šiuos metus jau išleido 24 tūkst. litų ir buvo didžiausias išlaidūnas šioje srityje iš visų savivaldybių vadovų.
Suma didelė ir viršijanti netgi Panevėžio, miesto, kuris yra šių metų Lietuvos kultūros sostinė, mero išlaidas. O štai Kauno meras Andrius Kupčinskas reprezentacinių išlaidų apskritai yra atsisakęs jau 2009 m. (ekonominės krizės įkarštyje) ir šitaip miestui sutaupė 84 tūkst. litų.
Meras turi būti autoritetas vietos žmonėms, o ypač savo administracijos darbuotojams. Todėl jeigu meras savo turimas reprezentacines lėšas taško į kairę ir į dešinę, kodėl administracijos darbuotojai, matydami tokį mero elgesį turi daryti kaip nors atvirkščiai? Kodėl darbuotojai turi imti taupyti savivaldybės lėšas, ieškoti pačių efektyviausių finansinių sprendimų, nepiktnaudžiauti tuo, ką gauna darbo vietoje? Jeigu meras tai sau leidžia, kodėl to sau neturi leisti paprastas darbuotojas?
Meras turi būti autoritetu savo darbuotojams. Jis net ir turėdamas kažkokį lėšų rezervą turi sutaupyti daugiau, stengtis labiau ir gyventi asketiškiau, nei kiti.
Mano atsakymas į visus šiuos klausimus yra paprastas: meras turi būti autoritetu savo darbuotojams. Jis net ir turėdamas kažkokį lėšų rezervą turi sutaupyti daugiau, stengtis labiau ir gyventi asketiškiau, nei kiti. Tik tokiu būdu jis parodys pavyzdį kitiems, įkvėps juos laikytis šio jo gero pavyzdžio.
O įkvėpti žmones taupyti yra būtina. Dar visai nesenai Šiauliai buvo ant finansinės prarajos krašto. Tada teko priimti sunkius sprendimus ir būtinybė taupyti, lėšas panaudoti kuo efektyviau niekur nėra dingusi. Juo labiau, kad Šiaulių miestas bus nemenkai paveiktas ir naujo geopolitinio faktoriaus – Rusijos vykdomos ekonominės blokados prieš Europą.
Esu tikras, kad Rusijos sankcijų akivaizdoje kiekviena savivaldybė turėtų galvoti, kaip padėti joje veikiančiam verslui persiorientuoti į naujas rinkas, kaip atsinaujinti. Prie to neišvengiamai turėtumėme prisidėti ir tam tikra savivaldybės lėšų dalimi, nes kalbame apie miesto gyventojų darbo vietas, jų ir jų šeimų gerovę. Toks rūpestis vietos verslu šiauliečiams atneštų daugiau naudos nei asmeninė mero reklama ar aukštų Vyriausybės ponų prabangūs priėmimai.
Jeigu meras būtų Rusijos sankcijų akivaizdoje iniciavęs specialaus Šiaulių verslo paramos fondo sukūrimą ir savo reprezentacines lėšas skyręs būtent šiam apsisaugojimo nuo Putino tikslui, tai būtų ne tik asmeninis jo indėlis, bet ir rimtas parodymas, kad jam rūpi tos problemos, su kuriomis susiduria ir Lietuva, ir Šiauliai.
Be abejo, šiame kontekste galima sakyti: kuo dėtas meras ir Rusijos sankcijos? Juk visada galima tiesiog reikšti priekaištus centrinei valdžiai, kuri skiria pernelyg mažai dėmesio naujų rinkų ieškojimui, verslininkų, kuriuos akino didžiuliai pelnai Rusijoje, paklydimams ir to sukeltoms problemoms.
Galima investuoti į miesto įmonių diversifikavimą, ieškoti daugiau investuotojų, kurie eksportuoja į platesnes, vakarines rinkas.
Tačiau ir merų vaidmuo sprendžiant verslo problemas yra nemenkas, nes jie gali paskatinti savo savivaldybėje veikiančias verslo įmones plėtoti tokius projektus, kurie būtų atsparesni ir Kremliaus propagandai, ir ekonominiam Putino spaudimui. Galima investuoti į miesto įmonių diversifikavimą, ieškoti daugiau investuotojų, kurie eksportuoja į platesnes, vakarines rinkas. Taip galima daryti ir kai kurios savivaldybės tai daro, pavyzdžiui, Kaunas.
Tačiau tam reikia, kad merai sugebėtų bent minimaliai orientuotis geopolitiniuose procesuose, o tai reta Lietuvos merų savybė. Štai ir Šiaulių miesto meras J. Sartauskas nepasižymi šiuo sugebėjimu gaudytis tarptautinėje situacijoje, tai įrodo ne tik nepakankamu dėmesiu Rusijos sankcijų kankinamam verslui, bet ir savo dalyvavimu Šiauliuose skatina proputiniškas šventes, kuriose dalyviai pasidabina Georgijaus juostelėmis.
Vietoje išvadų
Lietuvos miestuose yra gausu problemų ir toli gražu ne visi merai yra pajėgūs jas spręsti. Jeigu nusprendėme žengti tiesioginių merų rinkimų keliu, turime ryžtis rinktis tuos lyderius, kurie pirmiausia bus orientuoti ne į asmeninio populiarumo, o į visiems žinomų problemų, ypač darbo vietų kūrimo, sprendimą.
Rinkdamiesi merus prisiminkime, kad Rusijos agresija ne tik tebevyksta, bet gali ir augti. Politikai, kurie suvokia ne tik vietos bėdas, bet ir geopolitinę situaciją gali ženkliai prisidėti prie Lietuvos vystymosi. Šiandien mūsų valstybei reikia būtent tokių merų ir savivaldybių tarybų narių, nes tai žingsnis į kokybiškesnę politiką.
Tomas Petreikis yra TS-LKD Šiaulių miesto skyriaus pirmininkas
