Švietimui, kaip vis dar nemažai spazmų patiriančiam ligoniui, norėtųsi pasiūlyti keletą receptų, kurių daugumą, deja, gali įgyvendinti tik centrinė valdžia, natūraliai nutolusi nuo mokytojų problemų.
Centralizuota buhalterijos sistema sumažintų administravimo išlaidas
Kadangi savivaldos lygmeniu politikai, netgi ir norėdami tobulinti sistemą, neturi tam įrankių, pasiūlymų spektras negali būti itin gausus. Paradoksalu, bet viena iš alternatyvų yra teisė uždaryti mokyklą.
Manau, kad dalies tokių sprendimų būtų galima išvengti, jeigu savivaldybių tarybų bei merų galios šioje srityje būtų didesnės. Toks požiūris į savivaldybės bei mokyklos santykį labiau primena į santykį tarp duobkasio ir pasaulį palikusio velionio nei tarp lygiaverčių partnerių. Visgi esama tam tikrų niuansų, kuriuos įgyvendinti galėtų ir savivaldybės.
Vienas jų – centralizuota buhalterijos sistema, kuri leistų sumažinti administravimo išlaidas, o sutaupytas lėšas skirti kitoms mokyklos reikmėms. Pavyzdžiui, kviestinių lektorių atvykimui ir gilesnių mokinių žinių įvairiose srityse ugdymui.
Direktorių rinkimai leistų tobulinti švietimo sistemą
Nebūsime nei pirmi, nei paskutiniai, kurie visomis išgalėmis kartojo ir dar, deja, tikėtina toliau kartos, kad mokyklose būtina įvesti direktorių rinkimus, pasižyminčius ribotomis kadencijomis ir visokeriopa nauda švietimo sistemos tobulinimui.
Ši nauda pasireikštų ne tik kokybiškesne vadyba, sumažėjusiu keliasdešimt metų tai pačiai įstaigai vadovaujančių vadovų skaičiumi, demokratiškumo ugdymu, administracijos atskaitomybe mokyklos bendruomenei, bet ir direktorių apsaugojimu nuo politinio poveikio.
Mokyklų vadovai labai stipriai susieti su politinėmis partijomis, pavyzdžiui, Šiauliuose šioje srityje vienareikšmiškai karaliauja socialdemokratai.
Manau, kad tai viena iš svarbiausių sričių. Mokyklų vadovai labai stipriai susieti su politinėmis partijomis, pavyzdžiui, Šiauliuose šioje srityje vienareikšmiškai karaliauja socialdemokratai.
Nūdienos sistema formuoja patrono-kliento santykiais paremtą kultūrą. Šis modelis, taip primenantis itališkos mafijos veikimo principus, žlugdo švietimo sistemą.
Jokiu būdu nesakau, kad direktoriai neturi teisės priklausyti politinėms partijoms, tačiau kol nėra efektyvios direktorių rinkimų sistemos, tol jų priklausomybė nuo politikų tik didės, o tai neabejotinai paskatins ir demografinės tendencijos, nes tam tikrais atvejais mokykla virtusi vietinio kunigaikščio balsų rinkimo mašina turės daugiau šansų išlikti.
Antrasis tikslas, kurio turi siekti save gerbianti centrinė valdžia, ir kurio, stebėtina ar ne, nematyti valdančiųjų darbuose, tai panaikinti įvairias komisijas, kurios tikrina direktoriaus pasirengimą būti direktoriumi. Problema ta, kad ilgainiui tokios komisijos gali virsti savų kadrų paskirstymo mechanizmu.
Taigi vien rinkimų neužtektų, nes jei kandidatais galėtų tapti tik didžiosioms partijoms lojalumą demonstruojantys, rinkimai greitai taptų ne ką daugiau demokratiški nei tie, kuriais galėdavome džiaugtis sovietmečiu. Direktoriais tapti galėtų visi tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą bei trejų-ketverių metų vadybos patirtį. Tokie žmonės remtųsi naujausiais vadybos atradimais, o ne politine parama.
Trečiasis tikslas, kurio reikia mokykloms – tai būtini egzaminai prieš mokiniams pasirenkant mokymosi lygius. Egzistuojanti sistema, kai bet kuris vaikas, nepriklausomai nuo savo gabumų gali pasirinkti bet kurį lygį, yra itin žalinga ir neteisinga mokytojo atžvilgiu.
Kad ir koks geras mokytojas bebūtų, jis aukščiausius rezultatus gali pasiekti tik su mokiniais, kurie turi bet minimalius gebėjimus mokytis jo discipliną. Deja, dabar daug mokinių to negeba daryti, o geri mokytojai yra diskredituojami, nes valstybinius egzaminus jų mokiniai išlaiko žemais balais. Vėliau tie patys mokytojai gali sulaukti administracijos, kuri kai kuriose mokyklose savo išsipūtimu gali nebent varžytis su savo pasipūtimu, rūstybės.
Norėtųsi, kad aukščiau išvardinti pasiūlymai anksčiau ar vėliau rastų kelią į politikų širdis.
Tomas Petreikis yra Šiaulių miesto TS-LKD skyriaus pirmininkas
