Vietų skaičius ribotas, tad nenuostabu, kad į ilgai lauktą „šviesų rytojų“ išrinktąją tautą galės vesti tik tie tautos gelbėtojai – žvejai, kurie sugaus didžiausią laimikį. Kaip ir priklauso tikriems žvejams, jie turėjo įvairiausių masalų, tinkančių skirtingos rūšies ir dydžio žuvelėms pagauti.
Kol žvejai, vieną po kito traukia įvairius masalus ir stebi žuvelių reakciją, Lietuvoje padėtis nesikeičia. Žmonės ir toliau palieka tėvynę ieškodami gardesnio kąsnio svetur. Likę, daugiau kaip du milijonai tautiečių, su nerimu laukia tų šviesulių danguje, kuriuos žada „kita svajonių komanda“.
Dvi dienas vykęs išankstinis balsavimas nustebino ne tik „kitos svajonių“ komandos narius, bet ir pačius žmones, panorusius atlikti pilietinę pareigą. Nustebino tuo, kas priminė daugeliui tik iš pasakojimų girdėtas istorijas apie „deficitines“ prekes ir eiles prie jų.
Teko girdėti, jog Sovietų Lietuvoje nusidriekdavo milžiniškos eilės prie produktų ir kitų daiktų, kurie šiandien laisvai prieinami visiems šalies gyventojams turintiems pakankamai popierėlių, vadinamų litais.
Teko girdėti, jog Sovietų Lietuvoje nusidriekdavo milžiniškos eilės prie produktų ir kitų daiktų, kurie šiandien laisvai prieinami visiems šalies gyventojams, turintiems pakankamai popierėlių, vadinamų litais.
Atvykus į Vilniaus miesto savivaldybę, kur vyko išankstinis balsavimas galima buvo bent kelioms valandoms nusikelti į tą Sovietų Lietuvos realybę. Nuo senolių iki vos pilnametystės sulaukusių, energija ir viltimi trykštančių studentų, stojančių į eilės galą išreikšti savo nuomonę.
Daugeliui tik pro duris įėjusių žmonių šypseną kėlė paskutinio balsuoti panorusio žmogaus paieška. Milžiniška eilė, po truputį judanti „šviesaus rytojaus“ link negąsdino atvykusių, atvirkščiai jautėsi puiki atmosfera. Atrodė, jog tuoj pat atpigs šiluma, padidės atlyginimai ir išsipildys visi kiti „išrinktųjų“ pažadai. O gal čia kažką dalina nemokamai, pajuokavo šalia stovėjęs brandaus amžiaus vyriškis.
Kodėl toks didelis jaunimo susidomėjimas?
Šalia stovėjusi studentų porelė neslėpė, kad atėjo atlikti pilietinės pareigos, kad jiems ne vis tiek, kaip artimiausius ketverius metus bus valdoma jų Tėvynė. Nors rinkimų akcijos buvo ypač išradingos ir daug žadančios, jie turi konkretų pretendentą ir partiją, kuriai paves šią sunkią misiją. Veide neišblėso šypsena ir tuomet, kai praėjo dvi valandos, išstovėtos eilėje.
Garbingo amžiaus senolė stovėjusi šalia, kaip ir visi apsiginklavo kantrybe: „Juk dėl visų gerovės, dėl jūsų jaunime.“ Kaipmat visi pamiršo nepatogią avalynę, pavargusias kojas ir nustojo žvilgčioti į laikrodžius. Ji gali, kodėl mes negalime? Ištarė žemaitiška tarme kalbantis vyriškis.
Mintis vijo mintį. Ką aš čia veikiu? Vis tiek niekas nepasikeis, juk ankstesniuose rinkimuose buvo toks pat scenarijus. Tačiau pamačius salę, kurioje dalijami biuleteniai, visos mintys išsisklaidė. Liko viena. Nesuklysti. Atiduoti balsą tam, kas jo labiausiai nusipelno savo darbais, pasiekimais, asmeninėmis savybėmis.
Kad ir kaip lėtai slinko ta eilė balsadėžių link, vis dėlto sulaukėme. Atlikome pilietinę pareigą, ir apsikeitę šypsenomis su pakeleiviais, praleidusiais geras dvi valandas eilėje, išsiskirstėme. Turėdami viltį ir tikėjimą, kad mūsų balsas, mūsų norai nebus užmiršti. Kad tos dvi valandos, leidusios mums kartu pabūti, sustoti ir apmąstyti mūsų darbus, mūsų siekius, mūsų gyvenimą nenueis perniek.
Ar išrinkta valdžia pateisins mūsų lūkesčius? O gal mes iš jos per daug reikalaujame? Galbūt daugiau reikia daryti patiems ir tik tada gyvensime geriau..
Ne viskas iš karto. Visa tai pamatysime artimiausiu metu.
