Kam reikalingi vertėjai?
Naršant internete nesunku vis pastebėti, puslapių, kurie atrodo lyg ir lietuviški, tačiau jau antrame ar trečiame sakinyje išlenda keisti „kabliukai“, kurie pradeda kelti įtarimą. Kalba neatrodo nei organiška, nei rišli, kol galiausiai susiprantame, jog tai tiesiog automatinis vertimas iš greičiausiai anglų kalbos. Ir tai tik vienas pavyzdys.
Dauguma ypač tarptautinių bendrovių, turinčių savo padalinius ar elektronines parduotuves Lietuvoje, dažniausiai naudojasi išmaniomis turinio valdymo sistemomis. Jose turinio valdytojas nemato visų sakinių ar pastraipų. Jam prieš akis atsiranda tik automatiškai sistemos surasti žodžių junginiai ar atskiri žodžiai.
Įvedus jų vertimus, sistema visame tinklalapyje ieško daugeliu atvejų vienodų angliškų teksto gijų ir tuomet jas pakeičia įvestais vertimais. Žinoma, tai labai elementarus viso proceso aiškinimas, tačiau būtent automatiškumas, galimas anglų kalboje, o ir kompiuterinės sistemos kuriamos būtent specialiai šiai kalbai, yra daugeliu atvejų sunkiai pritaikomas lietuvių kalboje.
Taip, pavyzdžiui, „antique leather shoes“ (ang. sendintos odos batai) gali lengvai tapti „antikinės odos batais“ ir iškart pamatysime, kad be profesionalios kalbą išmanančio žmogaus akies save bent jau kažkiek, ar tuo labiau savo klientus kitoje valstybėje gerbianti įmonė susidurs su įvaizdžio problema.
Klaidos, primenančios „epic fails“
Dauguma tokių ar panašių sistemų veikia paprasčiausiu semantinės generalizacijos principu – jei trimis iš keturių atvejų tam tikri žodžiai turi vienodą ar labai panašią reikšmę, tuomet tikėtina, jog ir paskutiniuoju atveju reikšmė bus tokia pati arba įgis papildomą metaforinę reikšmę.
Betgi grįžkime prie jau paminėto realaus pavyzdžio iš vieno didelio drabužių tinklo Lietuvoje elektroninės parduotuvės. Ten dar neseniai buvo galima rasti ne tik „antikinius batus“. „Last week“ tampa „paskutine savaite“ ir išversta lyg ir teisingai, tik „broken English“, nes angliška fraze sakoma, kad tai prekės, kurios atkeliavo į parduotuvę pastarąją savaitę.
Automatizuoti vertimai, kai žmogaus dalis netgi praleidžiama, gali būti dar siaubingesni prekės ženklo įvaizdžiui ir juokingesni juos gavusiems klientams.
Sakinys redukuojamas ir praleidžiant žodžius, nes anglakalbis lengvai supranta šių dviejų žodžių pilną reikšmę, perteikiama visa žinutė. Lietuvių kalba nėra tokia tampri ir čia jau turime elementarią rinkodaros problemą.
„Paskutinė savaitė“ eilinis pirkėjas supranta kaip „šios prekės parduotuvėje yra paskutinę savaitę“. Suprask – išparduodam, paskutiniai dydžiai ir pan. Bet palaukite – taip nėra! O tokių elementarių klaidų, kurios netgi gali klaidinti pirkėjus yra ir daugiau!
„Google“ vis dar nemoka lietuviškai ir viskas su tuo gerai
Priežastis šiuo atveju labai paprasta – darbą atliko filologinių žinių ar geros vertimo praktikos neturintis žmogus. Visgi automatizuoti vertimai, kai žmogaus dalis netgi praleidžiama, gali būti dar siaubingesni prekės ženklo įvaizdžiui ir juokingesni juos gavusiems klientams.
Tarkime tas pats „Google“, vis tobulinantis įvairius kalbinius parametrus ir bandantis savo sistemas išmokyti visų kalbų, nuolat skatina ir reklamos pardavimus. Tačiau, žinoma, ne be interneto „trolių“ pagalbos, kurie vis siūlo kūrybingus savo vertimus programoje „Google Translate“, trumpa žinutė „Start yours“ (turima galvoje „pradėkite savo (naują reklamos) kampaniją“ tampa „pradėkite save“.
Dar įdomiau, kai laiško pabaigoje atsiranda sakinys „žiūrėti teisinę stuff“. Žinoma, tikriausiai norėta pasakyti „peržiūrėkite teisinę informaciją“, bet visas laiškas netikėtai įgauna keistą „interneto sukčių“ išvaizdą, ir pirkėjas realiai pradeda abejoti, ar nebus taip, kad paspaudus nuorodą kompiuteryje suvešės virusai ir kokie nors Nigerijos hakeriai iššluos jo banko sąskaitą.
Kodėl „Google“ nemoka ir vargu ar kada išmoks lietuviškai? Yra kelios paprasčiausios priežastys ir ši pasaulinė technologijų milžinė tik vienas pavyzdys.
Filologą ar vertėją pakeisti sudėtinga, kol kalba vis dar yra ne išskirtinai dirbtinio intelekto ar kompiuterių tarpusavio bendravimo įrankis.
Jiems neapsimoka investuoti milijonų eurų, kuriant tikrai išmanius kompiuterinius algoritmus, kurie puikiai išmoktų lietuvių ar kokią kitą negausiai vartojamą kalbą. Tokia rinka yra per maža, kad investicijos atsipirktų, ypač, kai dauguma turinio internete yra kuriama ir vartojama angliškai.
Antra priežastis netgi dar paprastesnė – filologą ar vertėją pakeisti sudėtinga, kol kalba vis dar yra ne išskirtinai dirbtinio intelekto ar kompiuterių tarpusavio bendravimo įrankis.
Mūsų smegenys, vis dar sugebančios daug sparčiau ir išmaniau apdirbti kalbinę informaciją, gali įžvelgti paprastame sakinyje daugiau reikšmių, interpretacijos galimybių ir netgi emocijų, kurių kompiuterinė sistema, suprantanti kalbą kaip vienalytę sistemą, vis dar negali įveikti.
Ir tai tėra patvirtinimas, kad tokia profesija kaip filologai ar vertėjai dar kurį laiką tikrai turės darbo ir galės jau tikrai išnykti, kai dirbtinis intelektas taps protingesnis už žmogų. Bet kol kas be filologų indėlio vien inžinieriai tokios technologijos nesukurs niekaip.
Tomas Riklius yra komunikacijos konsultantas ir klasikinės filologijos magistrantas, tiriantis antikinio bei bažnytinio meno sąsajas bei antikinių kultūrų apraiškas šiuolaikinėse medijose ir mene.
