Įvairios emigracijos priežastys
Pagal oficialią statistiką, emigracija iš Lietuvos porą pastarųjų metų vėl didėja, nors po 2009–2010 m. ekonomikos krizės ketverius metus iš eilės oficialių emigrantų kasmet mažėdavo. Kyla klausimas: kodėl mūsų šalyje atlyginimams paskutiniu metu vidutiniškai augant beveik dešimt procentų, o nedarbui pasiekus 2005 m. pabaigoje buvusį itin žemą rodiklį, nemažėja laimės svetur ieškančių gyventojų?
Dauguma sutiks, kad emigracija siejama pirmiausia su ekonominiais motyvais, vienas pagrindinių – žemas pragyvenimo lygis mūsų šalyje, palyginti su ES šalimis senbuvėmis. Tačiau įdomu tai, kad pastarųjų metų emigracijos duomenis veikė ne tik ekonominės, bet ir teisinės bei administracinės priežastys.
Statistika rodo, kad 2015 m. emigrantų padaugėjo penktadaliu, arba 7,9 tūkst. Toks augimas tikrai nemenkas. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos piliečių išvykimas lėmė tik pusę šio prieaugio. Likusi emigracijos padidėjimo dalis daugiausia susijusi su išvykusiais iš mūsų šalies 3,1 tūkst. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečių. Jų išvykimą iš dalies galėjo paskatinti sugriežtintos nuostatos dėl leidimų užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Jos sietinos su mūsų šalies institucijų siekiu veiksmingiau kontroliuoti nelegalią migraciją, ypač – ribojant teisėtą, bet fiktyvią veiklą Lietuvos Respublikoje.
Kitas veiksnys, galintis padidinti skirtumą tarp realaus ir skelbiamo pastarųjų metų emigracijos tempo, yra aktyvus „Sodros“ raginimas pasitikrinti, ar gyventojai nėra skolingi už privalomąjį draudimą. Vengdami skolos socialinio draudimo sistemai, piliečiai suskubo deklaruoti išvykimą tuo metu, kai „Sodra“ ėmėsi aktyvesnių veiksmų, t. y. 2016–2017 m., nors iš tikrųjų jie galėjo būti emigravę seniau, pavyzdžiui, 2011–2015 m.
Taigi, tikrasis emigracijos didėjimo tempas pastaraisiais metais veikiausiai buvo lėtesnis, nei rodo statistika. Nors tai ir nekeičia nuo 2011 m. gyventojų surašymo emigravusių asmenų bendrojo skaičiaus, bet rodo, kad nebūtinai reikalai toliau prastėja tiek, kiek skelbiama. Dabar statistika veikiausiai rodo didesnį emigrantų skaičių, nei jis yra iš tikrųjų, o 2012–2014 m. ji tą skaičių rodė mažesnį.
Užsienio duomenys padėtį rodo kiek kitokią
Kad nebūtinai reikalai prastėja tokiais gąsdinančiais tempais, rodo ir užsienio statistika, apimanti duomenis apie atvykstančius Lietuvos piliečius. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojo išvykimas į Norvegiją patenka ne tik į Lietuvos emigracijos, bet ir Norvegijos imigracijos statistiką. Kai kurios šalys skelbia panašius duomenis apie socialinio draudimo numerį suteikti prašančius Lietuvos piliečius.
Tai padeda įvertinti, kiek Lietuvos gyventojų išvyko pagrindinėmis emigracijos kryptimis – į Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Airiją, Švediją, Daniją, Nyderlandus ir Ispaniją (šios šalys apima 71,4 proc. emigracijos iš Lietuvos). Tiesa, šie skaičiavimai turi ir trūkumų, pavyzdžiui, Norvegijoje gyvenančio lietuvio emigracija į Jungtinę Karalystę vis tiek būtų vertinama kaip emigracija iš Lietuvos.
Vis dėlto užsienio šalių imigracijos ir socialinio draudimo duomenys rodo, kad emigracija iš Lietuvos į minėtas šalis per praėjusius dvejus metus veikiausiai nedidėjo. Priešingai, 2015 m. ji galėjo išaugti tik 1 proc., o 2016 m. – net 3 proc. sumažėti. Lietuvos emigracijos duomenys rodo kitokias tendencijas: emigracija į tas šalis 2015 ir 2016 m. išaugo gana smarkiai – atitinkamai 14 ir 26 proc.
Ką daryti?
Nors norėtųsi pasidžiaugti, kad emigracija per praėjusius dvejus metus veikiausiai didėjo mažiau, nei rodo oficialioji statistika, tai negali mažinti nerimo dėl vienos svarbiausių ekonomikos problemų. Net patikslinus duomenis grynoji emigracija, tenkanti tūkstančiui Lietuvos gyventojų, vis tiek būtų viena didžiausių ES.
Europos Komisijos skaičiavimai, atlikti padarius prielaidą, kad su emigracija glaudžiai susijusi šalies socialinė ir ekonominė politika nesikeis, neteikia optimizmo: numatoma, kad per ateinančius 30 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės iki 2 milijonų. Tokie galimi demografiniai pokyčiai neabejotinai yra ir toliau bus rimtas iššūkis Lietuvos darbo rinkai, mokesčių ir socialinės apsaugos sistemoms. Dėl to būtina nedelsiant imtis struktūrinių reformų – pertvarkyti švietimo, mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas, efektyviau kovoti su korupcija, pajamų nelygybe ir socialine atskirtimi. Tų problemų sprendimas galėtų paspartinti pragyvenimo lygio, vienos pagrindinių emigracijos priežasčių, augimą Lietuvoje.
Tomas Šiaudvytis yra Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas.
