Panašu, kad kai kas nepasimokė iš 2008–2010 metų. Tad verslas skatinamas ne dirbti dieną–naktį, taip sukeliant pavojų darbuotojų sveikatai, o visomis priemonėmis išlaikyti darbo vietas. Valstybė garantuos net iki 90 proc. darbo vietos kaštų. Kitą savaitę kelsim pagalbos darbo vietai kartelę iki 900 Eur vienam žmogui per mėnesį.
Kai kurių interesų grupių brukami Darbo kodekso keitimo siūlymai tiesiogiai prieštarauja šiai logikai, nes siūlomas... lengvesnis atleidimas (!). Darbo kodeksas lieka pagrindine veiksminga garantija, kad toks stambus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas bus subalansuotas ir visi karantino metu prisidės solidariai prie sunkmečio įveikimo.
Žmonėms šiandien sėdint namuose neretai užtenka ir 2/3 buvusių pajamų, tad įmonės turi naudoti šiuos resursus kitų darbo vietų išlaikymui.
Praeities krizės, vykusios ne tik Lietuvoje, mus moko, kad reikia didinti darbo vietų skaičių, taikyti įvairius naujo Darbo kodekso privalumus: dalinį darbą, darbą iš namų, projektinį darbą. Užuot siūlęs darbuotojams dirbti mažiau, kaip yra krizės metu visada daroma, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kad ir pusę dienos, samdyti daugiau žmonių, Lietuvos verslas siūlo ilgesnius viršvalandžius. Tai – absurdas.
Karantino sąlygomis keičiasi mūsų įpročiai. Mes vartojame mažiau, tad mūsų poreikiai mažėja. Todėl atsiranda didesnės galimybės padėti tiems, kam stinga pajamų. Valstybės mastu tai vyksta per drąsų biudžeto nukreipimą į darbo vietų išsaugojimą, bet sektorių ir įmonių lygmenyje tai gali taip pat puikiausiai veikti.
Žmonėms šiandien sėdint namuose neretai užtenka ir 2/3 buvusių pajamų, tad įmonės turi naudoti šiuos resursus kitų darbo vietų išlaikymui. Turi mažėti daugiausiai uždirbančiųjų atlyginimai, gali išnykti arba pamažėti premijos, pelno paskirstymas nebūtiniausioms investicijoms. Pagrindinė investicija šiuo metu yra savo darbuotojų sveikata ir saugumas, būtent tai ilgalaike prasme tik turi prasmę, nes tokiais nepamatuotais Darbo kodekso pakeitimais galime sukelti ilgalaikę krizę, o tada žlugsime bet kuriuo atveju visi.
