Žmogui labai būdingas savų ir svetimų supriešinimas. Rūpintis reikia savais, kai jau visais savais bus pasirūpinta pakankamai tada, gal galėsim skirti savo dėmesio ir kokiems, nors mažiau vertiems, svetimiems. Krikščioniška? Nelabai. Visu žiaurumu šitas instinktas klesti dabar, kai Lietuvą ir kitas pasienio su Baltarusija šalis visa savo jėga spaudžia migrantų krizė.
Apie migrantus kalbėti vienareikšmiškai sudėtinga, tarp jų yra visokių žmonių: labai pažeidžiamų ir išsigandusių, bėgusių nuo karo ir persekiojimų, gelbėjusių savo ir artimųjų gyvybes, yra ir paprastų emigrantų, patikėjusių Lukašenkos reklama ir pažadais apie sotų gyvenimą Europoje. Migrantų yra visokių, jų motyvai skirtingi, bet tai kas dabar vyksta mūsų pasienyje nėra apie migrantus. Tai yra apie mus. Apie vakarietiškos demokratijos valstybę, apie žmogaus teisių gynėjus, šalį, kurios piliečiai per karą ir po karo buvo priversti bėgti tūkstančiais ir prašyti kitų valstybių prieglobsčio. Lukašenka yra kraugeriškas diktatorius, kuriam nerūpi nei jo nei kitų šalių žmonės, juos jis naudoja kaip priemonę bauginti, kurstyti nesantaiką, sukelti krizę kaimyninėse valstybėse. Lukašenka yra blogis, o koks mūsų pasiteisinimas?
Puikiai suprantu, kad rugpjūčio pradžioje jokios alternatyvos atgrasymo politikai nebuvo. Mūsų baimės akys buvo didelės. Padarėme sprendimą, kurio reikėjo tai akimirkai, uždarėme sieną visai, „užšaldėme“ prieglobsčio sistemą, taikome tarptautinės teisės požiūriu nepriimtiną kolektyvinį išstūmimą, tad didžiuotis neturime kuo. Kiek aprimę, apmąstę savo situaciją, turime nuolat ieškoti kitų, geresnių sprendimų. Kitos šalys puikiai supranta mūsų padėtį, padeda, bet nebūkime naivūs, niekas negriaus tarptautinės prieglobsčio teisės. Migracija vyks ir po Lukašenkos mirties. Taip, prieglobsčio teisę reikia pritaikyti naujoms realijoms, hibridinės atakos sąvoka, manau, tikrai ras savo vietą ES teisėje, bet sunkius sprendimus darysime visos ES mastu, o kol kas galioja tai, kas galioja.
Be jokios abejonės, turime teisę saugoti savo sieną. Klausimas kitas, ar saugodami savo sieną turime leisti numirti bandantiems ją kirsti? Ar bausmė už neteisėtą migraciją mūsų demokratiškoje respublikoje yra mirtis?
Ir nereikia savęs apgaudinėti apmąstymais, kad niekas čia nestumiamas į mirtiną pavojų, viso labo nukreipiamas atgal į mišką. Būkime sąžiningi sau ir sutikim, kad palikti žmogų, vaiką, miške be maisto, vandens, vaistų, šiltų drabužių ir pastogės reiškia palikti jį mirčiai. Ar pastačius metalinę tvorą pasienyje su Baltarusija prieš tai apjuosime tą ruožą žmonių kapais? Kam iš tikrųjų bus geriau, jei mus nuo diktatoriaus skirs šimtai kapų, kurių niekas nelankys ir žvakių ant jų nedegins. Kam iš mūsų piliečių tuomet bus geriau? Ar pajausime to “rūpesčio savais” džiaugsmą tiesiog leidę kitiems žmonėms mirti ant mūsų namų slenksčio?
Labai atidžiai stebiu kas vyksta Lenkijos pasienyje, kokiomis žiniomis dalijasi nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai žmonės, kurie rizikuodami būti suimti eina į pasienio zonas ir neša vandenį bei maistą, kalbasi su ten įstrigusiais žmonėmis. Lenkijos televizija rodo migrantus bandančius nužmoginti ministrus, kaltinančius prieglobsčio prašytojus zoofilija, tuo tarpu paprasti lenkai miške sutinka per dienas nevalgiusius, nusilpusius, verkiančius, sušalusius, iš balų vandenį geriančius žmones.
Prie sienos esančiose sodybose žalia šviesa degantys šviestuvai reiškia kvietimą migrantams ateiti ir pasiimti truputį maisto arba sušilti. Esu tikras, kad po kelių metų šie tūkstančiai paprastų lenkų, vykstančių į pasienį iš visų šalies kampelių, istorijos bus įvertinti kaip vienintelį teisingą sprendimą priėmę piliečiai.
Kalbėti apie Lietuvą ir tai, kas čia vyksta man labai sunku, nes aš nežinau. Kodėl vykdant atstūmimo politiką žmonėms vis dar ne dalijami maisto ir vandens, pirmosios pagalbos, drabužių paketai?
Nežinau, kodėl žurnalistams neleidžiama laisvai bendrauti su įstrigusiais žmonėmis, ruošti reportažų, nesuprantu, kodėl pateikiama informacija yra tokia prieštaringa ir neaiški.
Ne taip seniai teko kalbėti su Seimo kontrolieriumi A. Normantu ir vaiko teisių kontroliere E. Žiobiene, jie abu teigia, kad oficiali informacija dažnai neatitinka tikrovės, yra prieštaringa, kad nuolat žadama geresnės sąlygos bent jau šeimoms su vaikais. Tad dabar niekas net negali tiksliai atsakyti, kiek vaikų šąla miškuose prie Lietuvos sienos ir kiek ilgai jie dar išgyvens be maisto ir vandens. Viešas Seimo kontrolieriaus žeminimas, atlikus savo darbą dėl migrantų gyvenimo sąlygų laikinose stovyklose gerinimo, manau, buvo viena didžiausių valdančiųjų politikų klaidų, kuri griauna mūsų demokratijos pamatą – laisvoje šalyje kritikuoti valdžią reiškia padėti savo šaliai, nes valdžia yra klystanti ir klaidas turime taisyti kartu.
Žmogaus teisės, kurių taip patogiai stengiamės neprisiminti saugodami savo sieną, yra vienodos visiems žmonėms. Tai nėra „gero“ paso turėtojų, baltųjų, vyrų ar krikščionių teisės. Jas turi kiekvienas žmogus ir tik tai užtikrinant galime apie tokias teises kalbėti iš vis. Visas mūsų moralinis autoritetas, demokratijos pranašumas prieš diktatūrą, teisė smerkti Lukašenką ir darbais įrodyti vakarietiškų vertybių laikymąsi sklaidosi tuose miškuose, kur paliekam vaikus, senelius, nėščias moteris ir sergančiuosius. Gyvieji numirėliai, kuriems kasdien įrodome, kad Baltarusijos propaganda yra teisi: vakarų lyderiai pasiryžę paaukoti žmones ir žmogiškumą. Kaip mes giname savo vertybes ir demokratiją? Stumdami moteris ir vaikus į mišką?
Atgrasymo politika tikrai pavyko. Jau ir socialiniuose tinkluose ir oficialiuose naujienų portaluose migrantų kilmės šalyse dalijamasi nuotraukomis iš pasienio, aprašymais apie neviltį, baimę, kančią. Tikslas pasiektas - visi sužinojo, kad į Europą taip lengvai nepateksi, pašalpų negausi, gerai negyvensi. Bet gal galime leisti bent išgyventi? Bent jau likti gyviems, kad galėtų grįžti į savo šalį, ar kreiptis dėl prieglobsčio, ar būti deportuoti. Gal galime pasirūpinti, kad šie žmonės, kurie irgi yra žmonės, dar susitiktų savo artimuosius?
Grįžtant prie argumento “pirmiausia savais pasirūpinkite”, noriu tik priminti, jog valstybė stipri ir demokratiška tiek, kiek sugeba pasirūpinti ir apginti silpniausius. Šiuo atveju beteisius, kalinius, svetimšalius, nelaukiamus migrantus. Jeigu dabar leidžiame sau patogiai pamiršti, jog šie žmonės yra žmonės ir turi savo orumą, kitą kartą mūsų pačių išrinkta vadžia tą patį padarys pamiršdami silpniausius, nenaudingiausius savo šalies piliečius.
Nebus nei gerų algų, nei pensijų, nei gerovės valstybės, nebus pagarbos neįgaliesiems, bedarbiams, nieko gero Lietuvos žmogui nebus, jei silpnas žmogus netaps vertybe. Rusijos kalėjimai daugiau pasako apie pačią Rusiją nei apie kalinčius nusikaltėlius. Baudžiauninkai, vergai juodadarbiai tapo žmonėmis tik kai žmonija atsikratė prietarų apie savo luomo, rasės, ideologijos išskirtinumą. Neturėkite iliuzijų, jog žmogaus teises galime ginti “saviems žmonėms”. Šią minties apgavystę labai gerai išanalizavo vokiečių filosofė Hannah Arendt savo „Totalitarizmo ištakose“. Arba giname jas iš visų jėgų, sąžiningai ir garbingai arba prisipažįstame, jog niekuo nesiskiriame nuo Lukašenkos ir žmonės mums tėra įrankis, kurį galim mėtyt per tvorą.