Sausio 13-oji yra savotiška riba, istorinis ženklas, sąmonės slenkstis, kuris perskelia laiką ir metraščius. Šis minėjimas kviečia atgaivinti atmintį ir prisiminti atgimimo laikus, kovą už valstybingumą. Šios kovos pagrindine idėja buvo nacionalinės, tautinės valstybės sukūrimas. Šis siekis atsispindi ir šalies Konstitucijos 2 straipsnyje, kuris skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Praėjus trims dešimtmečiams nuo anų įvykių turime klausti, kiek toji konstitucinė nuostata yra gyvastinga?
Klausti yra ko, nes esame skolingi žuvusiems, o šalyje apstu ženklų, kad tautiškumo sąvoka Lietuvoje yra devalvuota, virtusi fasadiniu patriotizmu.
Visų pirma negalime nepastebėti, kad kalbos apie tautiškumą viešame diskurse yra vertinamos kaip tam tikras anachronizmas, kažkas, ką reiktų vertinti atsargiai. Pakanka prisiminti kaip nevienareikšmiškai buvo sutikti prezidento G.Nausėdos pasisakymai tautiškumo tema. Taip yra todėl, kad globalistinė retorika tautiškumą laiko atgyvena, net pavojumi visuomenės stabilumui. Nenuostabu, kad nemenkai daliai piliečių yra kažkaip nepatogu deklaruoti savo tautines aspiracijas, nes tai esą reikštų būti naciu, provincialu, ksenofobu.
Akivaizdžiai galime įsitikinti, kad be skaidraus ir nedviprasmiško santykio su praeitimi neįmanoma kurti savo ateities. Tuomet nusivylimas prasiveržia ir apkartina laisvės saldumą, nors už jį ir sumokėta daug – gyvenimais
Paprasčiausiai nesuvedėme sąskaitų su praeitimi. Iki šiol negalime nustatyti, kas yra mūsų didvyriai, o kas – ne. Iš psichologijos žinome, kad jei žmogus nesusitvarko su savo praeitimi, neišvengiamai jį ištinka gyvenimiškos bėdos. Pasirodo, tas pat galioja tautoms ir valstybėms.
Akivaizdžiai galime įsitikinti, kad be skaidraus ir nedviprasmiško santykio su praeitimi neįmanoma kurti savo ateities. Tuomet nusivylimas prasiveržia ir apkartina laisvės saldumą, nors už jį ir sumokėta daug – gyvenimais.
Visuomenės akiratyje vėl atsidūrė pagrindinis valstybės simbolis – Trispalvė. Šokiruoja, kai Lietuvos policijos pareigūnė Karina Antipova sausio 3 d. sulaikė ir nugabeno į Vilniaus policijos nuovadą mokytoją Astrą Genovaitę Astrauskaitę už tai, kad pastaroji viešoje vietoje mojavo valstybine Lietuvos Respublikos vėliava. Pareigūnės motyvai – esą minėta pilietė ir dar trys asmenys, susirinkę prie K. Škirpos alėjos, pagerbdami Lietuvos laisvės kovų dalyvių atminimą ir genocido aukas, degindami žvakutes pažeidė Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymą.
Tokios interpretacijos sukėlė įvairias diskusijas apie piliečių teises, tačiau anapus šių svarstymų yra esminis klausimas: ar jau Lietuvos pilietis negali viešai reikšti savo patriotinių jausmų? Ar laisvės gynėjai, žmonės sovietmečiu kėlę slapčia Trispalvę viešose vietose galėjo bent įsivaizduoti, kad tokie klausimai apskritai bus keliami?
Neprotingi atrodo mėginimai kaip nors apriboti Trispalvės naudojimą. Visi žinome, kad, pavyzdžiui, JAV valstybės vėliavos elementai pasirodo net ant apatinio trikotažo, Skandinavijoje nacionalinės vėliavėlės per šeimos šventes įsmeigiamos į tortus, pyragai dekoruojami nacionalinėmis spalvomis, ir niekam nešauna į galvą to riboti. Galėtume sakyti vulgaru ir nešventa, bet vėliavos naudojimas yra liaudies tradicija. Tad nacionaliniai simboliai visomis įmanomomis priemonėmis turi plisti ir tapti savais. Visų mūsų, o ne tik valdžios žmonių. Jie galėtų pasirūpinti, kad žmonėms būtų kompensuojamas vėliavų įsigijimas. Gal taip jos dažniau plevėsuotų prie mūsų namų, gal bent taip truputį labiau pamiltume savo Tėvynę.
Šiuo klausimu turime būti ypač atidūs, nes Lietuvoje gyvena karta, kuri jau išaugo su dabar naudojamais valstybiniais simboliais. Jaunimui Trispalvė yra sava, nors jų tėvams prie jos reikėjo priprasti. Dar kitokius jausmus Trispalvė kelia kartai iš kurios ji buvo atimta.
Tad į ją projektuojame savo emocijas ir patirtis, nes jos simboliams suteikia gyvastingumą ir juos įprasmina. Suprantama trisdešimt metų laikotarpis nėra pakankamas, kad susiformuotų vėliavos naudojimo tradicijos. Kitaip tariant, gyvename metą, kai jos yra tik vystymosi procese, tad bet koks bandymas reguliuoti jį, turėtų būti itin pamatuotas. Ir tuo labiau mosavimas vėliava neturi būti suvokiamas kaip grėsmė visuomenės saugumui. Taip atsiduriame kažkokioje groteskiškoje erdvėje, kuri neturi nieko bendra su Sausio 13-osios dvasia. Taip pačios kilniausios idėjos yra pasmerktos žlugti, jei jos neturi realios atramos kasdieniame gyvenime.
