Buvo gera matyti, kad amerikiečiai tokiomis paslaugomis naudojasi ir infekuotieji nėra stigmatizuojami, nes tokiame margame kultūriniame kontekste ŽIV tėra natūrali žmogiškos įvairovės dalis. Vis dėlto, net ir dirbdamas žmogaus teisių srityje, ir aš turėjau mane patį nuvylusią patirtį, dėl kurios man iki šiol gėda.
Pradėjau susitikinėti su vienu vaikinu, jis man prisipažino, kad yra infekuotas ŽIV. Jis sėkmingai gydėsi, todėl virusas jo organizme buvo neaptinkamas ir neperduodamas. Visgi savisaugos instinktas man neleido santykių tęsti. Aš visada atsiminsiu, ką tas vaikinas man tuomet atsakė: „I‘m not here to educate you“ (liet. „Ne man tave mokyti“). Po šių žodžių suvokiau, kad visų mūsų bendražmogiška pareiga yra suprasti su ŽIV gyvenančių žmonių problematiką – jie patys neturi šito darbo už kitus nudirbti. Juk niekas nebėga nuo, pavyzdžiui, cukriniu diabetu sergančio žmogaus. Bet dauguma pasišiaušia, jei sužino, kad žmogus infekuotas ŽIV. Nors abi viso labo tėra lėtinės ligos.
Mano istorija primena, kad, net laikydami save labai liberaliais, atvirais ir tolerantiškais žmonėmis, galime turėti išankstinių nuostatų ir stereotipų. O tam, kad juos sugriautume, reikia savo aplinkoje pažinti tokių žmonių, kurie atvirai kalba apie savo situaciją. Deja, jie nėra atviri, nes susiduria su visuomenės stigma. Taip atsiduriame užburtame rate – mes patys atsisakome pagrindinės priemonės šiai stigmai sunaikinti. Dėl to yra nepaprastai svarbu nuolat permąstyti savo asmenines nuostatas ir būti kritiškiems jų atžvilgiu. Šiuolaikinė išsivysčiusi visuomenė, jei nori save taip vadinti, privalo nugalėti pirminius emocinius instinktus ir remtis mokslu grįsta informacija. Jei tokių situacijų neatpažinsime ir nematysime, tai dar ilgai turės sisteminių ir labai liūdnų pasekmių visai visuomenei, jos socialinei ir ekonominei gerovei.
Mano istorija primena, kad, net laikydami save labai liberaliais, atvirais ir tolerantiškais žmonėmis, galime turėti išankstinių nuostatų ir stereotipų.
Dar liūdniau yra tai, kad ši plačiosios visuomenės stigma kur kas skaudžiau paliečia LGBT bendruomenę, kurios infekuoti nariai yra absoliučiai nematomi. Visiems žinoma, kad vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, yra priskiriami didesnės rizikos grupei užsikrėsti ŽIV. Čia noriu pabrėžti, kad priklausymą rizikos grupei apibrėžia ne priklausymas LGBT bendruomenei pats savaime, o rizikingas seksualinis elgesys. Tačiau kai kurie stigmos paveikti šios bendruomenės nariai nebejaučia atsakomybės vienas kito atžvilgiu – ne tik nesinaudoja visiems prieinamo gydymo paslaugomis, bet ir nesitikrina, nes tai reikštų pripažinimą, kad šis reiškinys egzistuoja.
Galiausiai infekuotus LGBT bendruomenės narius gaubianti stigma net iškraipo realybę. Vakarų šalyse, kurios šiuo klausimu jau yra daug tolerantiškesnės už mus, lytiniai santykiai su vyrais yra registruojami kaip pagrindinis ŽIV perdavimo būdas. Lietuvoje ŽIV turinčių žmonių LGBT bendruomenėje iš tikrųjų irgi yra daug daugiau, nei nurodo pacientai, teikdami informaciją apie užsikrėtimo būdą. Tačiau čia jiems vis dar labai sunku apie tai kalbėti ir jie stengiasi likti nematomi, nes bijo abiejų stigmatizuojamų tapatybių – ir ŽIV paciento, ir homoseksualaus asmens – sankirtos. Nors kiekvienas mąstantis asmuo supranta, kad lėtinės ligos diagnozė ar priklausymas LGBT bendruomenei žmogaus nepadaro kitokio, prastesnio ar pavojingo, visgi atsiskleidę šie žmonės vis dar susidurtų su dviguba atskirtimi – tiek savo bendruomenės, tiek visos visuomenės. Tai yra siaubingai apmaudu, nes gyventi su tokiomis paslaptimis yra labai sunku.
Apibendrinant galima pasakyti, kad stigma trukdo daugeliui pacientų kreiptis į specialistus dėl testavimo ir gydymo. Šią problemą reikia spręsti sveikatos apsaugos politikos priemonėmis, bet jos kol kas nėra efektyvios. Mano manymu, valstybė pirmiausia turėtų stengtis pasiekti rizikos grupes ir užtikrinti tiek jų gydymą, tiek prevenciją. Deja, tuo suinteresuoti yra ne visi, kurie turėtų būti. Tačiau tokių sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų demonopolizacija ir draugiškas rankų, kuriose dabar yra naujasis ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų suvaldymo veiksmų planas, sukirtimas gali paskatinti pozityvius pokyčius.
Esu įsitikinęs, kad jei viešojoje erdvėje dialogas apie tai būtų daugiau plėtojamas, galėtume sunaikinti ŽIV stigmą ir padidinti visuomenės sąmoningumą, jog šios ligos gydymas ne tik egzistuoja ir yra prieinamas, bet taip pat – kokybiškas ir veiksmingas. ŽIV infekuoti žmonės gyvena mūsų visuomenėje, tačiau tai nėra žmogaus apibrėžimas ar mirties nuosprendis. Kad šis požiūris pasikeistų, dar reikia nueiti ilgą kelią, bet aš tikiuosi, kad ir Lietuvoje mums tai pavyks.
„Kalbėkimės: kaip įveiksime ŽIV?“ – iniciatyva, kuria siekiama atkreipti dėmesį į ŽIV suvaldymo problematiką ir kartu rasti veiksmingų sprendimų. ŽIV yra kontroliuojama lėtinė liga, jei pacientams yra užtikrinamas sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų prieinamumas, tačiau Lietuvoje gydymas dažnai yra neprieinamas dėl sisteminių spragų. Bendradarbiaujant visuomenės sveikatos ekspertams ir pilietinei visuomenei, teisingi sprendimai gali padėti Lietuvai įvykdyti tarptautinius ŽIV suvaldymo įsipareigojimus. Iniciatyva subūrė koaliciją „Galiu gyventi“, gydytojus infektologus, žmogaus teisių ir ŽIV srityje dirbančias nevyriausybines organizacijas, ŽIV ekspertus ir sveikatos priežiūros bendrovę „GSK Lietuva“.
Tomas Vytautas Raskevičius yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, žmogaus teisių aktyvistas.
