Jau beveik dvidešimt metų Lietuvoje delsiama įstatymu sureguliuoti lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką, nors tokią teisę numato Civilinis kodeksas. Pernai pavasarį šalies teismai žengė itin drąsų žingsnį – suteikė teisę translyčiams asmenims pasikeisti asmens tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo. Šiuo metu yra jau beveik 30 translyčių asmenų, kuriems teismo keliu buvo pakeisti asmens tapatybės dokumentai. Džiugu, tačiau kyla klausimas, ar šie progresyvūs pokyčiai iš tiesų išpildė lygybės pažadą translyčių asmenų bendruomenei.
Šiandien Lietuvoje pasikeisti asmens tapatybės dokumentus iš esmės nėra sudėtinga. Reikia psichiatro diagnozės dėl „transseksualumo“, situaciją išmanančio advokato ir po 6–8 mėnesius trunkančio teisminio proceso nauja tapatybės kortelė jau gali būti tavo kišenėje. Šia praktika Europoje lenkiame tokias valstybes kaip Suomija, Čekija ir Slovakija, kur asmens tapatybės dokumentus pasikeisti norintiems translyčiams asmenims vis dar keliamas reikalavimas atlikti privalomąją chirurginę lyties keitimo operaciją. Tačiau esame linkę pamiršti, jog translyčių asmenų teisinis statusas Lietuvoje ir toliau išlieka niekaip nereglamentuotas, o jų gyvenimai neapsiriboja vien tik su lyties keitimu susijusiomis teisinėmis ir medicininėmis procedūromis. Naujus asmens tapatybės dokumentus įgijęs translytis asmuo teisiškai tampa kitos lyties, tačiau gyvenimiška realybė kartais padiktuoja gana „įdomių“ situacijų.
Tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo pakeitęs translytis asmuo pakeičia savo teisinę lytį, tačiau biologinės lyties charakteristikos išlieka tos pačios. Pabandykime įsivaizduoti, kaip translyčiam vaikinui reikėtų gauti siuntimą akušerio-ginekologo konsultacijai... Juk, teisine prasme, jis – vyras! Translyčiai asmenys taip pat eliminuojami ir iš valstybės vykdomų onkologinių susirgimų (pavyzdžiui, prostatos ir gimdos kaklelio vėžio) prevencinių programų – sistema mato tik jų teisinę lytį, o ne biologinę realybę.
Tai ne vienintelis su sveikatos apsauga susijęs translyčių asmenų rūpestis. Lietuvoje egzistuoja daugybė poįstatyminių teisės aktų (dažniausiai tai sveikatos apsaugos ministro įsakymai), pagal kuriuos tam tikrų psichiatrinių būklių asmenys negali dirbti kai kurių darbų, užsiimti įvairia veikla. Tokie žmonės negali būti notarais, advokatais, teisėjais, muitinės darbuotojais, tapti įtėviais ar globėjais, tarnauti ginkluotosiose krašto apsaugos pajėgose. „Transseksualumo“ diagnozė yra įtraukta į visus draudžiamų būklių sąrašus. Nors Pasaulio sveikatos organizacija dar šių metų pavasarį transseksualumą apskritai pašalino iš psichikos ligų sąrašo, translyčiai asmenys Lietuvoje vis dar negali dirbti iš pažiūros tokiose neutraliose įstaigose kaip muitinė ar notarų biuras.
Nors Pasaulio sveikatos organizacija dar šių metų pavasarį transseksualumą apskritai pašalino iš psichikos ligų sąrašo, translyčiai asmenys Lietuvoje vis dar negali dirbti iš pažiūros tokiose neutraliose įstaigose kaip muitinė ar notarų biuras.
Realiame gyvenime translyčiai asmenys susiduria ir su šiek tiek komiškomis situacijomis. Pavyzdžiui, bendrąjį arba universitetinį išsilavinimą patvirtinantys dokumentai translyčiams asmenims keičiami išduodant dokumento dublikatą. Galiojančiuose teisės aktuose aiškiai parašyta, kad įgytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento dublikatas yra išduodamas „sugadinus, pametus ar kitaip praradus“ originalą. Todėl iš translyčių asmenų kartais reikalaujama pateikti įrodymus apie dokumento praradimą, tarkim, išspausdinti skelbimą laikraštyje apie negaliojantį aukštojo mokslo diplomą, nors šiam iš tiesų nieko neatsitiko. Kai kurie translyčiai asmenys, pakeitę asmens tapatybės dokumentus ir įgavę naująjį asmens kodą, susiduria su situacijomis, kai įvairiuose sąrašuose ir registruose esantys jų asmens duomenys yra dubliuojami. Pasitaiko atvejų, kai žmonės gauna dvigubas sąskaitas – vieną pagal senąją, o kitą pagal naująją tapatybę. Iš esmės tai reiškia, kad dokumentus pakeitusių translyčių asmenų duomenys yra tvarkomi netinkamai – naujieji asmens duomenys perduodami trečiosioms šalims (pavyzdžiui, paslaugų tiekėjams), tačiau nėra užtikrinama, jog būtų pašalinti senieji įrašai.
Translyčių asmenų duomenys yra tvarkomi netinkamai – naujieji asmens duomenys perduodami trečiosioms šalims (pavyzdžiui, paslaugų tiekėjams), tačiau nėra užtikrinama, jog būtų pašalinti senieji įrašai.
Atpalaidavusi asmens tapatybės dokumentų keitimo tvarką, mūsų valstybė, deja, nežengė jokių papildomų žingsnių, kad apsaugotų translyčius asmenis nuo šiurkščių teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimų.
Situaciją iš esmės turėtų spręsti Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymas, kuriame būtų įtvirtinti translyčių asmenų nediskriminavimo principai, jų privatumą apsaugantys mechanizmai. Deja, tokiam įstatymui priimti šiuo metu trūksta politinės valios. Džiugu matyti, kad, reaguodama į besiformuojančią situaciją, Teisingumo ministerija ėmėsi iniciatyvos. Kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis planuojama peržiūrėti įvairius teisės aktus ir patvirtinti tam tikras įstatymų pakeitimų nereikalaujančias priemones, palengvinančias asmens tapatybės dokumentus pakeitusių translyčių asmenų kasdienybę. Galbūt šie maži žingsneliai ir taps ta maža paskata, ilgainiui užtikrinsiančia translyčių asmenų orumą ir lygiateisiškumą.
Tomas Vytautas Raskevičius yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vadovas. Gruodžio 10 d. Nacionaliniame žmogaus teisių forume jis ves diskusiją „Translyčių asmenų situacija Lietuvoje: kas laukia po asmens dokumentų keitimo?“. Renginio metu T. V. Raskevičius pristatys naujausio tyrimo apie translyčių asmenų situaciją šalyje duomenis, translyčiai asmenys patys papasakos, su kokiais iššūkiais susiduria pakeitę asmens tapatybės dokumentus. Diskusijos pradžia – 14:45 val., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje. Daugiau informacijos: www.nztf.lt.
