Keisti dalykai dedasi mūsų Seime ir aplink jį. Atrodytų, kai kurie mūsų veikėjai arba susipyko su sveiku protu, arba prarado atmintį, nes jiems niekas kitas nerūpi, kaip tik atkreipti dėmesį į savo personą, nors ir kvailu aspektu. Keisčiausia, kad tokie asmenys pelnė rinkėjų balsus. Keletas pastebėjimų.
Stojant į Europos Sąjungą (ES) įsipareigota iki 2009 metų gruodžio 31 dienos uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Prisimenu, kaip tada išsidirbinėjo mūsų derybininkas Petras Auštrevičius. Pavyzdžiui, jis net įtikinėjo, jog per brangu siekti, kad ES būtų vartojama ir lietuvių kalba. Jis jautėsi esąs labiau ES derybininkas negu Lietuvos atstovas.
Algirdui Brazauskui jos pagailo. Ji metė savo partiją ir išliko poste. Ėmė kritikuoti savo buvusius kolegas.
Keitėsi vyriausybės. Kas bus uždarius atominę jėgainę? Bėgo metai. Jokio garso. Kai liko mažai laiko, susigriebė Gediminas Kirkilas. Anksčiau Socialdemokratų partija rimtesnio susirūpinimo nerodė. Ponia Birutė Vėsaitė tada buvo ne tik seimūnė, bet ir priklausė partijos vadovų grupei. Tylėjo. O likus vos mėnesiui iki jėgainės uždarymo visu balsu pradėjo rėkti ir reikalauti priimti rezoliuciją, įpareigojančią Vyriausybę derėtis dėl jėgainės uždarymo atidėjimo. Tokia rezoliucija tik rodytų mūsų Seimo neįgalumą ir nesuvokimą, jog sutartys pasirašomos tam, kad būtų vykdomos.
Dabartinė valdančioji koalicija bėdą už visas nesėkmes verčia buvusiai Vyriausybei, o šios šalininkai atsimoka tuo pačiu. Nejaugi dabartinė krizė užgriuvo nelauktai? Ar ne dabartiniai valdantieji inicijavo atlyginimų, pensijų, motinystės išmokų didinimą? Žodžiu, prisivirė sriubos, kurią dabar patiems reikia srėbti. Ir toliau seka pasakas, esą jie nieko nežinojo apie sunkią padėtį. Bet juk būtent konservatorių bičiulis Algirdas Šemeta vadovavo Statistikos departamentui. Socialdemokratai verkšlena: „Mes buvome mažumos Vyriausybė.“ Jeigu ne tas pašėlęs noras nors kiek ilgiau pabūti Vyriausybėje, jie būtų atsistatydinę ir visa atsakomybė prieš rinkimus būtų tekusi konservatoriams.
Ko mūsų šalyje nepadaroma dėl išlikimo poste. Vilija Blinkevičiūtė buvo viena Naujosios sąjungos lyderių. Subyrėjo „naujoji politika“. V.Blinkevičiūtė labai norėjo išlikti ministrė. Viešai apsiverkė. Algirdui Brazauskui jos pagailo. Ji metė savo partiją ir išliko poste. Ėmė kritikuoti savo buvusius kolegas.
Jeigu žmonės neserga skleroze, turi prisiminti, su kokia aistra V.Blinkevičiūtė įtikinėjo esant būtinybę atimti senatvės pensiją iš dirbančių pensininkų, o vėliau kritikavo šį sprendimą, pamiršdama pridurti, kad ji buvo jo autorė. Suformavus Andriaus Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, V.Blinkevičiūtė per vieną pirmųjų Seimo posėdžių užsipuolė naująjį socialinės apsaugos ir darbo ministrą už vieną ministerijos potvarkį. Kai jai buvo įrodyta, kad ji šio potvarkio autorė, V.Blinkevičiūtė kukliai pritilo.
Kai Rimantas Dagys vadovavo Socialdemokratų sąjungai, jis buvo vienas aršiausių konservatorių kritikų. Jis pelnytai kritikavo ir LDDP už tai, kad ši partija nevykdė socialdemokratinės politikos. Konservatoriai gudriai išsprendė savo kritiko problemą – pakvietė jį į savo gretas. Ir R.Dagio lūpose, kai gavo postą, terminas „socialdemokratas“ prilygo keiksmažodžiui.
Klaipėdos sąjūdininkai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui atvežė Liberalų sąjūdžio (LS) manifestą. Sunku jį skaityti. Tai – visiška Sąjūdžio idėjų išdavystė, pasityčiojimas iš tų, kurie aukojosi dėl laisvos Lietuvos.
Žmogus neapsaugotas nuo klaidingų sprendimų, bet kitas dalykas, kai jis savo nuodėmes (ir klaidas) bando primesti kitam...
Kelias ištraukas paskelbiau „Lietuvos žiniose“. Kitą dieną man paskambino vienas LS lyderių. Jis aiškinosi, esą LS politiniai priešininkai, siekdami diskredituoti šią partiją, įsteigė ir įregistravo „uabą“ „Lietuvos liberalų sąjūdis“ ir per jį platino šį manifestą ir kitą LS diskredituojančią medžiagą. Galbūt čia veikia juodosios technologijos. Palikime tą manifestą ramybėje ir analizuokime „teisėtų liberalų“ (jų deleguotų ministrų ir seimūnų) veiklą. Nejaugi nepastebėsime, kaip terorizuojami konservatoriai– krikščionys demokratai? Negi devinta manifesto nuostata „Valstybė turi atsisakyti sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijų, perduodama jas privačiai nuosavybei“ – pramanas? Ar to nesiekia liberalų deleguoti ministrai? Abejočiau, kad šis dokumentas – priešininkų darbas. Gūdžiais stalinizmo metais įsitvirtino nuostata – partijos aktyvui siuntinėti raštus su grifu „visiškai slaptai“ – perskaičius sudeginti. Jeigu kas nors tokias nuostatas paviešindavo, atsakymas būdavo vienareikšmis – „priešų darbas“ – klastotė.
Pastarosiomis dienomis savo veiklą suaktyvino A.Brazauskas. Jis kaltina Vyriausybę nekompetentingumu ir reikalauja jos atstatydinimo, kaip kadenciją baigęs prezidentas ir ekspremjeras, neteikdamas jokių konkrečių siūlymų, ką daryti. Tačiau jei įsigilinsime į A.Kubiliaus Vyriausybės veiksmus, nesunkiai įsitikinsime, kad ji tęsia tą pačią A.Brazausko liniją – anksčiau visų uždirbtą turtą perpumpuoti į atskirų asmenų kišenes (skirtumas tas, kad į kitų draugų). Kyla klausimas: ko siekiama? Stabilios visuomenės ar tik kelti sąmyšį. Ar šis Seimas gali suformuoti stabilią Vyriausybę?
Žmogus neapsaugotas nuo klaidingų sprendimų, bet kitas dalykas, kai jis savo nuodėmes (ir klaidas) bando primesti kitam...
