Audrius Jurgelevičius: Trys vienos problemos kampai

Pamokas vedantis mokyklos vadovas ar jo pavaduotojas Lietuvoje nieko nestebina. Dar daugiau – surasime nemažai tokių, kurie pritaria tokiai praktikai. „Juk mokyklos vadovas yra pedagogas ir nevesdamas pamokų, jis praras savo kvalifikaciją!“, „Šiandien aš direktorius, o ryt vėl teks imtis mokytojo darbo“, – tokius ar panašius argumentus dėsto mokytojaujančių direktorių ir pavaduotojų advokatai.

Tačiau norėtųsi į šią problemą pažvelgti kiek kitu, paprastai nematomu, kampu.

Pirmas kampas. Kalbant apie švietimo sistemos tobulinimo priemones, dažnai yra užmirštama, jog didele (o gal net didžiausia?) dalimi sėkminga mokyklos veikla priklauso nuo jos vadybos. Šįkart nekalbėsime apie mokyklų administracijos narių – direktorių ir jų pavaduotojų – kompetenciją, o pažiūrėsime, kiek jiems sudarytos palankios sąlygos kokybiškai, visa apimtimi, vykdyti savo funkcijas.

Neretai matome situaciją, kai direktorius ir/ar jo pavaduotojas nedirba administracinio darbo, nes ilgesniam ar trumpesniam laikui tampa mokytojais, t. y. savo tiesioginio darbo metu veda pamokas. Manau, niekas nesiginčys, kad bet kuriam darbuotojui primetus atlikti papildomas, mažai su jo pagrindine profesija susijusias, funkcijas, nukenčia jo darbo kokybė. Tas pats principas taikytinas ir švietimo įstaigų vadovams bei jų pavaduotojams, kurie savo administracinį darbą „atmiežia“ moksleivių ugdomąja veikla.

Mokyklinio gyvenimo realybė yra tokia, kad pamokas vedantis direktorius nebegali tinkamai atlikti abiejų darbų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Mokykloje kilus netikėtai problemai ar pamokų metu neatidėliotinais reikalais į savivaldybę ar kitur iškviestus vieną (o neretai ir visus!) vadovą, jo pamokos lieka nepravestos. O tai neprisideda prie ugdymo kokybės gerinimo. O ir vadovauti mokyklai kokybiškai sunku, kai galva būna užimta ruošimusi pamokoms.

Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi nepilnu etatu dirbantis mokytojas, matydamas jo dalyko pamokas vedantį ir daugiau nei etatu dirbantį vadovą.

Antras kampas. Nors gyvenimas parodė, kad daug emocijų sukėlęs etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas buvo teisingas žingsnis, šioje srityje lieka taisytinų vietų.

Viena iš jų – didelė dalis šalies mokytojų neturi pilno etato, o tai neleidžia jiems ne tik pilnai realizuoti savo profesinio potencialo, bet ir gauti didesnio atlyginimo. Nors ir nėra skelbiama statistika, kiek etatų (kontaktinių ir nekontaktinių valandų) tenka mokyklų vadovams, tačiau atsitiktinai surinkti duomenys iš atskirų mokyklų leidžia teigti, jog šalies mastu kalba eina ne apie vieną šimtą etatų.

Kitais žodžiais tariant, grąžinus šiuos etatus mokytojams, daugiau jų dirbs pilnais etatais ir galės jaustis labiau vertinami bei gauti didesnę algą. Čia paslėptas ir dar vienas problemos aspektas. Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi nepilnu etatu dirbantis mokytojas, matydamas jo dalyko pamokas vedantį ir daugiau nei etatu dirbantį vadovą.

Trečias kampas. Lietuvoje jau ne vienerius metus skambinama pavojaus varpais, kad mokytojai sensta, jų vis labiau ima trūkti, o pedagogines studijas baigę studentai neina dirbti į mokyklas. Ir nors šalies valdžia deda pastangas viliojant jaunimą mokytojo darbu, šios pastangos neduoda gausių vaisių.

Vieną iš šios nesėkmės priežasčių randame panagrinėję darbo skelbimus, kuriuos skelbia mokytojų ieškančios mokyklos. Dažname skelbime matome, kad ieškomam mokytojui siūloma dirbti 0.25, 0.5 ar 0.75 etato ir, tik retsykiais, randame skelbimus, kuriuose būsimiems mokytojams žadamas visas etatas.

Ir čia vėl galime prisiminti tuos kelis šimtus direktorių ir jų pavaduotojų užimtų etatų, kuriais galima būtų vilioti jaunus mokytojus. Pažvelgus į šią problemą iš kelių kampų, kyla logiškas klausimas – kaip pamokas vedančius mokyklos administracijos narius vertina nacionalinę švietimo politiką formuojanti institucija – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija?

Ilgą laiką nebyliai pritarusi tokiai praktikai, 2016 metais ministerija, įvertinusi situacijos ydingumą, pakoregavo vadovų atlyginimą reglamentuojančius teisės aktus. Pataisų esmė – neliko savotiškos finansinės prievolės direktoriams turėti pamokų. Ankščiau į direktoriaus etatą įėjo 5 pamokos, o jų neturintiems buvo mokamas mažesnis atlyginimas.

Po pataisos įsigaliojimo, pareigos vesti pamokas neliko, tačiau nuo to atlyginimas nesumažėjo. Po metų analogiškas sprendimas buvo priimtas ir dėl direktorių pavaduotojų ugdymui. Neabejotinai šių pokyčių tuometė ministerijos vadovybė ėmėsi suvokdama, kad iš ant dviejų – vadovo ir mokytojo – kėdžių sėdinčių darbuotojų nerealu tikėtis kokybiško abiejų darbų atlikimo.

Deja, tai neužkirto kelio ydingai praktikai, kai norėdami gauti didesnį atlyginimą mokyklų direktoriai bei jų pavaduotojai veda pamokas, t. y. prie savo etato prisiduria mažesnę ar didesnę dalį mokytojo etato. Be abejo, dalį savo tiesioginio darbo kitoms veikloms skiriantys mokyklų vadovai ar keli šimtai mokytojams netenkančių etatų nėra didžiausia lietuviškojo švietimo problema, bet ir į mažas problemas negalima užmerkti akių, nes ir smulkūs akmenukai grasina apversti didelį vežimą.

Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos švietimo tarybos narys