V.Romanovo kraujagyslėmis teka verslas. Ir tik verslas. Kaune praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje megztinių mezgimo versliuką užsukęs vyras po kelių dešimtmečių tapo tūkstančius darbuotojų turinčios tarptautinės korporacijos savininku, kurios veiklos kryptys driekiasi nuo Vakarų Europos iki Balkanų pusiasalio.
Sukaupęs paprasto žmogaus protu sunkiai suvokiamą kapitalą, o širdžiai mielose srityse pasiekęs viską, kas įmanoma, V.Romanovas, matyt, pradėjo nuobodžiauti. Kaip žinoma, nuobodžiaujantys vyrai dažnai užsiima žaidimais. Iš Škotijos atskriejus žiniai apie ant bankroto ribos laviruojantį Edingurgo „Hearts“ klubą, futbolą visuomet mėgęs milijonierius nutarė investuoti šioje futbolu kvėpuojančioje valstybėje.
Nuo futbolo sirgalių mesijo iki šokėjo
Sirgalių it mesijas Edinburge sutiktas V.Romanovas netruko pradėti kištis į komandos treniruočių procesą ir netgi į sprendimus dėl žaidėjų, išbėgančių į aikštę per varžybas, pavardžių. Milijonieriaus spaudimui nepasidavę save gerbiantys treneriai iš „Hearts“ klubo pradėjo skrieti vienas po kito. Tai lėmė banguotą komandos žaidimą, o klubo sirgaliai ėmė protestuoti.
Galiausiai klube įdiegęs puikiai veikiančią jaunų talentų ugdymo sistemą, tačiau „Hearts“ pavertęs etatiniu Škotijos lygos vidutinioku, kartais pažnaibančiu pirmenybių lyderiams į šonus, V.Romanovas užsigeidė tapti geriausiu Lietuvos šokėju. Ir tapo.
Kiek vėliau V.Romanovas išgirdo apie mirštančio „Žalgirio“ agoniją ir nusprendė investuoti į garsiausią Lietuvos klubą: taip ne tik įsigyti naują žaisliuką, bet ir pasitaisyti šiek tiek po šokių konkurso dalies lietuvių akyse kritusį įvaizdį. Be to, investicija į „Žalgirį“ neatrodė prasta dėl kitų priežasčių – tautos prielankumas dėl išgelbėto „Žalgirio“ tikrai neturėjo pakenkti Ūkio banko ir televizijos kanalo „Sport1“ finansinėms perspektyvoms.
Krepšinio verslo esmė – paprasta
Kiek ataušus liaupsėmis ir padėkomis paremtam visuotiniam dėmesiui, V.Romanovas įniko asmeniškai rūpintis pinigų darymo cechu verčiamo „Žalgirio“ reikalais. Šio verslo esmė paprasta – komandos branduolį sudaro perspektyviausi vietos ir užsienyje įsigyti jauni krepšininkai.
Kad rezultatai vietiniame ir tarptautiniame fronte būtų bent padorūs, prie komandos prilipdomi keli patyrę krepšininkai, kurių tikslas – tempti komandą svarbiausiose varžybose ir dalytis patirtimi su jaunaisiais kolegomis. Svarbiausia viso šio „biznio“ esmė – kuo brangiau turtingiems užsienio klubams parduoti „Žalgirio“ bendrovėje „pagamintus“ krepšininkus.
Tačiau Kaune kuriama talentų kalvė nepradėjo veikti taip greitai, kaip tikėjosi V.Romanovas. O tai lėmė kelios priežastys. Pirma, didžiąją sezono dalį ant suolo pralaikytas jaunimas, po Naujųjų gavęs žymiai daugiau minučių aikštelėje, akivaizdžiai stokojo pasitikėjimo savo jėgomis ir žaidimo praktikos. Kita vertus, dabartinė krepšininkų karta nėra kuo nors išskirtinė. Juk ne kiekvienais metais gimsta mačiulių ir jankūnų.
Be to, V.Romanovas savo akimis įsitikino, jog Europos krepšinio ir futbolo rinkas skiria didžiulė praraja (geriausiai tai iliustruoja daugiausia iš savo tiesioginės veiklos uždirbančio europiečio futbolininko ir krepšininko pajamų skirtumas – portugalui Cristiano Ronaldo Madrido „Real“ kasmet atseikėja 45 mln. Lt, tuo tarpu metinė Lino Kleizos alga nesiekia nė 15 mln. Lt).
Supratęs tai, V.Romanovas pradėjo vis labiau kištis į komandos trenerių darbą ir juos spausti dėl jaunimo praleidžiamo laiko aikštelėje. Kas iš to išėjo, matėme visi. Įpykęs dėl nesėkmių serijos, karštakošiškumu garsėjantis V.Romanovas dar „Žalgiryje“ gerai apšilti kojų nespėjusius Ramūną Butautą ir Algirdą Brazį iš komandos išmetė it muses iš barščių.
Moteriška nuotaikų kaita kainavo postą
Nesisukant pačioje klubo virtuvėje labai sunku spręsti apie kiekvieno komandos nario darbą. Tačiau būdamas šiek tiek arčiau nei eilinis ekipos sirgalius, šiokį tokį vaizdą vis tiek susidarai. Panašu, jog R.Butautas, per pastaruosius metus smarkiai susigadinęs savo, kaip trenerio, reputaciją, bandė nenusileisti savo požiūrį į žaidimą brukančiam komandos savininkui. Prisimenant posakį, jog „kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“, galima spėti, jog milijonieriaus užgaidų netenkinusiam R.Butautui neliko nieko kito, kaip tik išeiti iš „Žalgirio“.
Į kalbą įliejant šiek tiek ironijos, kaip pagrindinę A.Brazio problemą galima įvardyti V.Romanovo žmoną Svetlaną. Milijonierius viešai prisipažino, kad jo gyvenimo moteriai A.Brazys nepatikęs. Ar kaip vyras, ar kaip krepšinio specialistas, neaišku. To „Žalgirio“ savininkas nepaaiškino.
Nors V.Romanovo rūstybę buvo užsitraukęs ir komandos generalinis direktorius Paulius Motiejūnas, net neabejoju, jog kiek atvėsęs „Žalgirio“ savininkas šio puikaus specialisto atleisti neišdrįs. Nors jaunasis P.Motiejūnas stokoja nuo patyrusių komandų vadovų sklindančio autoriteto ir solidumo, trisdešimties metų dar neturintis kaunietis pasižymi puikiomis vadybininko bei derybininko savybėmis ir ne veltui yra laikomas labai perspektyviu specialistu.
Baigdamas visus „Žalgirio“ sirgalius galiu nuraminti – komanda tikrai nežlugs. Tiesiog mums visiems teks priprasti aikštelėje matyti lakstančius jaunuolius, kurių spartus tobulėjimas bus pagrindinis komandos trenerių kolektyvo uždavinys. Tuo tarpu perfrazuojant labai aiškiai savo požiūrį šiuo klausimu išsakiusį V.Romanovą, „Žalgirio“ pergalės ateis tuomet, kai komandos jaunuoliai taps pajėgiais ir subrendusiais krepšininkais.
P.S. Rašydamas savo pastebėjimus, įžvalgas ir mintis, aš nebuvau ir nebūsiu nei Vilniaus „Lietuvos ryto“, nei Kauno „Žalgirio“ sirgalius. Ir niekas mano požiūrio nešvariais pinigais neformavo, neformuoja ir tikrai neformuos. Tiesiog esu neabejingas krepšiniui žmogus ir negaliu tylėti, kai matau visos Lietuvos „Žalgirį“ drebinančius įvykius.
Tai norėjau akcentuoti, nes skaitydamas komentarus po ankstesniais straipsniais aš tikėdavausi produktyviai ir argumentuotai padiskutuoti, tačiau išvysdavau tik jokios bendravimo kultūros ir pagarbos kito nuomonei neturinčios bandos paspygavimus (žinoma, su retomis, tačiau maloniomis išimtimis).
Atsiminkite, jog tai yra mano asmeniniai pastebėjimai, mano asmeninės įžvalgos ir mano asmeninės mintys. Jos yra mano, tad subjektyvios (kitaip šio žanro straipsnio ir neparašysi). Ir jeigu nesutinkate su mano mintimis, neverta nusiminti – jūs, kaip ir kiekvienas, esate unikalus žmogus, turintis teisę į savo požiūrį.
