Evangelijoje šie žodžiai aiškiai nusako, kad artimo meilė yra tai, kas, veikiausiai, yra svarbiausia krikščioniškame mokyme. Su tokia mintimi, manau, galėtų sutikti tiek tie, kurie nuoširdžiai praktikuoja krikščioniškąjį mokymą, tiek tie, kurių gyvenime religija neturi didesnio vaidmens. Vis dėlto, pastarosiomis dienomis galėjome įsitikinti, kad ši mintis konkrečiose grupėse, bendruomenėse, daug ko nereiškia. Ir tai galioja grupėms nepriklausomai nuo jų (ne)išpažįstamo tikėjimo.
Atvirlaiškis, raginantis iš Kultūros komiteto pašalinti Petrą Gražulį, neva 365 tūkstančių parašų... Atsiprašau, dvi dėžės nesuskaičiuotų parašų su prašymu pašalinti Tomą Vytautą Raskevičių iš Lietuvos Respublikos Žmogaus teisių komiteto pirmininkų dėl... Na, dėl to, nes Tomas Vytautas Raskevičius neva „akivaizdžiai diskredituoja visuotinai pripažįstamą̨ ir Konstitucijoje saugomą vyro ir moters sąjungos – šeimos institutą̨“.
Dažniausiai tokie ugningo pasipriešinimo atvejai pastebimi būtent konkrečios idėjos ar politikų priešininkų, oponentų stovyklose – asmenų, kurie, tikėtina, gyvenime nenorėtų pasakyti, kad palaiko savo įsitikinimams, savo pasaulėžiūrai iš esmės priešingą mintį. Pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduotina, kad progresyvus žmogus leistų sau balsuoti už Gražulį. Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie nešė tas dvi dėžes parašų Seimo pirmininkei – vargu, ar politinė jėga, kurios integralus ir pilnavertis atstovas yra Tomas Vytautas Raskevičius, būtų tarp peticijos autorių ir iniciatorių antrųjų, trečiųjų ar ketvirtųjų pasirinkimų rinkimuose.
Lietuvos Respublikos Seimas – mūsų visuomenės mikrokosmas, kuriame randasi visų mūsų atstovai, ir jie atstovauja mums visiems.
Jeigu norima nuoširdžiai turėti tokį įsivaizdavimą – visų pirma, būtų vertinga atsisakyti minties, kad tiek vienas, tiek kitas politikas, skirtingi it diena ir naktis, yra vien tik vienos ar kitokios grupės atstovai, o tai neva lemia, kad jų darbas bus orientuotas tik į vienos grupės ar politinės idėjos plėtojimą be jokio dėmesio visiems Lietuvos piliečiams. Natūralu, kad konkrečios politinės jėgos turi savo prioritetus ir savo politines darbotvarkes, kurios irgi gali smarkiai skirtis. Blogiau būtų, jeigu jos būtų visiškai identiškos.
Lietuvos Respublikos Seimas – mūsų visuomenės mikrokosmas, kuriame randasi visų mūsų atstovai, ir jie atstovauja mums visiems. Tik tų atstovų požiūris, kaip surėdyti valstybės gyvenimą, kaip veikti politinėje arenoje, yra skirtingas. Dėl tos priežasties kartais ir gali atrodyti, kad yra toks susiskaldymas ir nesutaikomas nesutarimas tarp skirtingų visuomenės, politinės minties srovių atstovų, bet tai yra suprantama. Kas turėtų kelti rūpestį – tai sumanymas, kad vienas ar kitas atstovas iš savęs yra nevertas ir nešantis negandą valstybei dėl savo vertybinių įsitikinimų.
Klaidinga manyti, kad kažkokį pokytį galima pasiekti užsisklendus ir užsibarikadavus savo išankstinių nusistatymų tvirtovėje, nepaisant apgaulingos šilumos ir ramybės, kurias ji teikia mums visiems be išimties. Akcijas, skirtas išreikšti nusivylimą, nepasitenkinimą, vienu žodžiu, neigiamą kažkurio parlamentaro vertinimą, vienija keli aspektai – pats viešo kreipimosi principas, aktyvaus nepasitenkinimo, siekio keisti padėtį ir koreguoti mūsų valstybės įstatymų leidybos procesuose veikiančių politikų elgseną ir kiti įvairūs panašumai.
Kol vienas žmogus yra kritikuojamas ir vertinamas dėl jo veiksmų, kitas, dviejų dėžių parašų iniciatyvininkų, yra visuotinai smerkiamas dėl savo tapatybės ir asmenybės.
Vis dėlto, šie konkretūs pavyzdžiai tuo pat metu yra kardinaliai skirtingi dėl vienos esminės priežasties – kol vienas atviras laiškas rinkosi argumentuoti savo nepasitenkinimą dėl konkretaus politiko veiksmų, jo laikysenos, kitas buvo kupinas neapykantos ir šmeižto dėl žmogaus tapatybės ir jo asmenybės.
P.Gražulis visuomenės akivaizdoje yra vertinamas kontroversiškai dėl savo objektyviai atgrasaus ir grubaus elgesio su kitais politikais, asmenimis, kurie priklauso kitoms bendruomenėms, negu jis ar jo atstovaujami rinkėjai. Turime konkrečių veiksmų vertinimą, kuriais remiantis teigiama, kad politikas negalįs tinkamai ir oriai atstovauti savo rinkėjų konkrečioje srityje. Kitas politikas, šiuo atveju, Tomas Vytautas Raskevičius, patiria spaudimą ir visiškai neadekvatų puolimą vien dėl paties fakto, kad jis yra LGBT+ bendruomenės narys.
Kol vienas žmogus yra kritikuojamas ir vertinamas dėl jo veiksmų, kitas, dviejų dėžių parašų iniciatyvininkų, yra visuotinai smerkiamas dėl savo tapatybės ir asmenybės. Įgūdis žmogaus teisių, teisės ir kitose srityse, ilgametė patirtis šių klausimų sprendime ir žinojimas, tampa antriniu, net specialiai užmirštinu faktu – svarbiau yra tai, kokia yra žmogaus tapatybė, t.y., jo paties asmuo. Kol, matyt, tikslinga kritikuoti P. Gražulį ar bet kokį kitą visuomenės veikėją dėl jo konkrečių veiksmų ir veikimo formos, žmogų linčiuoti dėl to, kas jis yra, dėl jo asmeninių savybių ar tapatybės yra klaidinga. Juk būtų itin keista ir, veikiausiai, didžiai neadekvatu pradėti žeminti žmogų ir raginti jį atstatydinti dėl to, kad jis yra tikintis, dėl to, kad jis ateistas, dėl to, kad jis yra tautinės mažumos atstovas, tiesa?
Tokio pobūdžio peticijos ir prašymai yra ydingi, nes jie formuluoja ir patvirtina neteisingą įsivaizdavimą, kad priklausymas vienokiai ar kitokiai tapatybinei grupei yra tai, kas lemia žmogaus vertę ir nustato tai, koks yra jo gabumas politikoje ar kitoje srityje.
Susiduriame su situacija, kur vienos grupės atstovas ar idėja tampa kitos grupės įžeidinėjimo ir pažeminimo žaibolaidžiu.
Toks mąstymas sąlygoja pavojingą mintį, kad tik mūsų konkrečios bendruomenės ir mūsų turimų įsitikinimų atstovas tėra vertas žodžio ir manevro laisvės ir teisės veikti politinėje arenoje ir viešojoje erdvėje. Tai ydinga, nes nejučia pradedame mąstyti, kad tik vienos konkrečios idėjinės srovės atstovas turįs teisę dalyvauti parlamentarizmo sąlygojamuose procesuose ir procedūrose.
Susiduriame su situacija, kur vienos grupės atstovas ar idėja tampa kitos grupės įžeidinėjimo ir pažeminimo žaibolaidžiu ar šiaudine baidykle, kurios tikslas – būti nenuginčijamu įrodymu, kad konkretus asmuo, dėl savo tapatybės ar turimų įsitikinimų, nevertas būti parlamentaru ar viešojo diskurso dalimi. Tai lemia diskusiją ir procesus, kurie neliečia giluminių klausimų, bet supaprastina politiką ir svarbiausius visuomenės klausimus iki bukai paprastos aksiomos – dviejų nesuderinamų pasaulių susidūrimo, gėrio ir blogio, draugo ir priešo skirties, pagal kurią yra formuojamos konkrečios pažiūros ar vertybinės sistemos.
Atsiveria žaizda, kuri, deja, panašu, kraujuos dar ilgai – visuomenėje, kurioje nenorima suteikti lygių teisių ir laisvių savo bendrapiliečiams, pasirenkant juos vertinti per priešiškumo, nužmoginančio teisuoliškumo prizmę, laisvės ir gerovės mūsų visuomenėje daug nebus. Paradoksaliai, „tradicinės“ šeimos arši ir agresyvi apologija lemia didesnę bendrą nesantaiką, nors šios idėjos proponentų afišuojamas tikslas yra priešingas.
Priešų įžvelgimas ten, kur yra mūsų bendrapiliečiai, tik kitokių vertybinių nusistatymų ir kitokių patirčių, naudos neduoda. Bet kokios niuanso galimybės nykimas turėtų mus gluminti ir kelti rimtą susirūpinimą. Kartais atrodo, kad nebėra tarpinių pasirinkimų tarp dviejų ekstremumų, o noras ieškoti tiesos sąžiningoje ir pagarbioje diskusijoje tarp skirtingų patirčių ir pasaulėžiūrų asmenų vis mažėja ir mažėja.
Atvejis, kai buvo itin aštriai sureaguota į kunigo A. Toliato pasidalinimo peticija prieš partnerystės įteisinimą ir Stambulo konvenciją faktą – lygiai taip pat iš dalies ydingas, mat dėl konkrečių įsitikinimų ar turimų vertybių, užimamų pareigų žmogus yra nurašomas iš anksto vien dėl priežasties, kad jis išsakė savo nuomonę ir bandė įsitraukti į viešą diskursą. Be abejo, forma, veikiausiai, galėjo būti ir kitokia, bet drįsčiau spėti, kad bet koks pasisakymas būtų buvęs sutiktas su dideliu pasipriešinimu ir pasmerkimu vien dėl paties fakto, kad tai pasakė kunigas.
Tai galioja ir atvirkštinėje situacijoje – nepaliekant net menkiausios galimybės hipotetiniam įsivaizdavimui, kad partnerystė ar Stambulo konvencija, ar, galų gale, bet koks kitas panašaus pobūdžio klausimas, nereikalauja nusilenkimo neaiškiems sufabrikuotiems ir nematomiems priešams. Lygiateisiškumas ir teisių suteikimas negriauna kitų asmenų prigimtinių teisių, o bandymas tą neigti nesukuria prielaidų visuomenei, kur visi gali pilnavertiškai eiti savo gyvenimo keliu be baimės.
Kai kuriems gali pasirodyti, kad priėmus šiuos ir kitus įprastos liberalios ir progresyvios darbotvarkės klausimus įsigalios visuotinai privalomas dekretas, kad visus žmones, nepriklausomai nuo pažiūrų, saugumo tarnybos vaikys ir varys prieš žmonių valią prisijungti prie apgaulingai spalvingų paradų, kurie, kažkokiu būdu, kelia pavojų heteroseksualių porų santuokoms ir jų gebėjimui kurti šeimą.
Vis dėlto, tai yra platesnis klausimas – kodėl yra noras gyventi visuomenėje, kurioje yra sukuriamos prielaidos vienam konkrečiam gyvenimo būdui, neva idealiam rėmui, trafaretui, kuris nustatomas kažkokios kitos grupės atžvilgiu? Piliečių lygiateisiškumas nemenkina kitų žmonių gyvenimo – tai tik praturtina mūsų visuomenę ir įgalina tuos, kurie anksčiau neturėjo galimybės visavertiškai dalyvauti valstybės gyvenime.
Nepaisant šių dviejų itin skirtingų pasaulio įsivaizdavimų, supratimas ir meilė artimui, kuris yra kitoks, vienokia ar kitokia prasme, nepriklauso nuo politinės saviidentifikacijos ar (ne)išpažįstamo tikėjimo. Parašai, keiksmai ir įžeidinėjimai kažkieno kryptimi dėl jų tapatybės lemia ne daugiau meilės „tradicinei“ šeimos sampratai, bet daugiau trinties ir nesutarimo tarpusavyje, kur gyvenimas visuomenėje nebėra visavertis ir pilnas dorovės, bet kupinas nesantaikos ir tarpusavio neapykantos. Ne lygiateisiškumo lūkestis drebina valstybės pamatus – tą daro būtent piktybinis nenoras suteikti galimybę kitiems žmonėms gyventi taip, kaip jiems atrodo tinkama, kai jų gyvenimo būdas nekelia pavojaus mūsų visuomenei. Tada, kai viešojoje erdvėje taps norma iš anksto nurašyti asmenis dėl jų turimų įsitikinimų ar tapatybės be jokios išsamesnės diskusijos, vargu, ar gyventi mums visiems bus daug paprasčiau.
Umberto Masi yra Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos narys.
