Kaip visi puikiai žinome – narkotikų dekriminalizavimas – tai pagalba narkotikų prekeiviams legaliai pardavinėti jauniems žmonėms bilietą į vieną pusę, taip pat, jeigu anksčiau okupantai žudė lietuvius, dabar, kai mūsų sąmonę pamažu okupuoja neoliberalizmas, tą siūloma padaryti kitomis priemonėmis. Juk visi puikiai supranta, kad atverti kelią narkotikų pardavėjams – reiškia aukoti jaunų žmonių sveikatą ir gyvybes pačios valstybės rankomis. Taip narkotikų dekriminalizavimą ir, platesne prasme, narkotikų politiką, savo paskutiniame įraše apibrėžia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Skaitykite čia: Ramūnas Karbauskis: Ar norite, kad narkotikai ateitų į Jūsų šeimas?
Narkotikų dekriminalizavimas šio (jau buvusio) Tautos atstovo pristatomas kaip tiesioginis kelias į pražūtį. Pagrindiniai įrodymai, kuriais remiasi R.Karbauskis – statistika ir vieno nuo narkotikų priklausomybės kentėjusio žmogaus komentarai apie jo buvusią priklausomybę. Vertėtų pastebėti, kad šioje vietoje yra daromos kelios loginės klaidos: visų pirma, kaip validus įrodymas pateikiamas vieno žmogaus liudijimas apie jo patirtį su narkotikų keliama priklausomybe. Tai yra laikytina anekdotinio pavyzdžio argumentacijos klaida – pasirenkamas vienas žmogus, kurio nuomonė sutampa su konkretaus įrašo autoriaus požiūrio tašku.
Norint pagrįsti savo argumentą, remiantis įprastomis argumentacijos logikos taisyklėmis ir, bendrąja prasme, sveikos diskusijos normomis, yra vertingiau pristatyti ne vieno konkretaus asmens nuomonę ar požiūrį, o bent jau remtis statistika, kuri nurodytų, kad didžioji dauguma žmonių, kurie buvo priklausomi nuo narkotikų, turi panašią ar vienodą nuomonę su cituojamo asmens požiūriu – tai būtų sąžiningesnis būdas įrodyti savo argumento teisingumą.
Remiantis Nyderlandų ir Lietuvos statistikos palyginimu yra siekiama įrodyti, kad toje šalyje esantis narkotikų reguliavimas skatina didesnį vartojimą (pateiktoje statistikoje – 15-34 metų amžiaus grupėje, aut. past.) Lietuvoje vartojimas siekia 6 proc., Nyderlanduose – 17.5 proc. Nežinia, kokia statistika naudojama šioje vietoje, tačiau esminė problema yra kitoje vietoje. Vėlgi, yra pasirenkamas pavyzdys, kuris pagrįstų turimą išankstinę nuomonę šiuo klausimu.
Alternatyvų liberalios narkotikų politikos įgyvendinimo pavyzdys – Portugalija, kuri 2001 metais dekriminalizavo visas narkotines medžiagas. Šioje šalyje ilgą laiką buvo didžiulių problemų su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų – didelės ekspertų komandos pasiūlytas sprendimas apėmė siūlymus dekriminalizuoti visas narkotines medžiagas ir rūpintis žalos mažinimo programomis, siekiant mažinti narkotikų vartojimo keliamą žalą. Mes turėtume suprasti, kad visuomenė be narkotikų – nerealistiškas siekinys. Toks reguliavimas, koks yra dabar, lemia didesnį šešėlį ir kelia daugiau pavojų mūsų visuomenei, negu siūlomos įstatymų pataisos.
Norint iš tiesų palyginti ir matyti bendresnį vaizdą tarp skirtingų narkotikų politikos rezultatų skirtingose šalyse, turime palyginti bent jau kelias skirtingas narkotikų politikos versijas ir jų taikymo rezultatus: pateiksiu Lietuvos, mūsų šalies, duomenis, Portugalijos, kaip liberalios narkotikų politikos pavyzdį ir Švedijos, kuri taiko nulinės tolerancijos principą ir siekia visuomenės be narkotikų. Pagal „European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction“, Lietuvoje 2013-2017 metais nuo perdozavimo mirė 448 asmenys. Švedijoje – 2981 mirtys. Portugalijoje 2012-2016 (trūksta 2017 duomenų) – 165.
Mes turėtume suprasti, kad visuomenė be narkotikų – nerealistiškas siekinys. Toks reguliavimas, koks yra dabar, lemia didesnį šešėlį.
Nusikalstamumas, susijęs su narkotikų kontrolės įstatymų pažeidimais: Lietuva – 2622, Portugalija – 16970, Švedija – 100447. Kanapių vartojimas 15-34 metų asmenų grupėje (Švedijos pateiktoje statistikoje – 17-34 metų grupėje, aut. past.) per metus: Lietuvoje 6%, Portugalijoje 8%, Švedijoje – 9.6%. Taigi, matome, kad nepaisant liberalios narkotikų politikos, Portugalijoje kanapių vartojimas yra mažesnis negu Švedijoje, kur galioja panašūs įstatymai, kaip Lietuvoje. Taigi, su menamu narkotinių medžiagų vartojimo armagedono vizijomis, kurias savo įraše taip vaizdingai pristato R.Karbauskis, sunku sutikti.
Liberalių pažiūrų asmenys yra dažnai ir aktyviai kritikuojami dėl taip išaukštinamos pasirinkimo laisvės principo, šįsyk apie ją nekalbėsiu specialiai, kadangi šioje vietoje diskusija apie narkotikų politiką neturėtų užsibaigti šiame lauke. Tai dažnai įvyksta dėl noro neigiamai pristatyti liberalesnės narkotikų politikos atstovus visuomenės akyse — tarsi vienintelis liberalios narkotikų politikos rėmėjų noras ir lūkestis būtų asmens pasirinkimo laisvės sergėjimas.
Nepaisant to, kad šis argumentas iš tiesų yra svarbus bet kokiu atveju, nes pasirinkimo laisvė yra pamatinė žmogaus teisė ir laisvė, kurios nederėtų riboti be itin aiškių priežasčių ar argumentų, narkotikų dekriminalizavimas ir liberalesnė narkotikų politika savo pusėje turi daug svarbesnį elementą – požiūrį į tą patį priklausomą žmogų. Eilę kartų R.Karbauskio įraše galime pastebėti, kad nuo narkotikų priklausomas žmogus yra pristatomas stigmatizuota „narkomano“ etikete, bandoma įrodyti, kad šie žmonės yra kuo nors prastesni už visą likusią visuomenės dalį.
Žmonės, kurie yra priklausomi nuo narkotikų neturėtų būti engiami mūsų visuomenėje vien dėl paties fakto, kad jie turi priklausomybę. Noras bandyti sukurti įsivaizdavimą, kad liberali narkotikų politika, kurioje yra atsisakoma baudžiamojo kodekso nuostatų dėl narkotikų disponavimo ar dėl paties jų vartojimo, paremta žalos mažinimo programų stiprinimu, yra kelias į visuomenės byrėjimą, o baudžiamoji narkotikų politiką, kokią turėjome iki šiol – vienintelis būdas apsaugoti visuomenę nuo narkotikų keliamos žalos yra neteisingas būdas pristatyti šias dvi skirtingas narkotikų politikos mokyklas. Realybė yra visai kitokia, kaip rodo duomenys, pateikti viršuje.
Eilę kartų R.Karbauskio įraše galime pastebėti, kad nuo narkotikų priklausomas žmogus yra pristatomas stigmatizuota „narkomano“ etikete.
Narkotikų politikos dekriminalizavimo sulyginimas su okupantų nusikaltimais žmoniškumui, savo įsitikinimus paremiant sau palankiais šaltiniais, šią interpretaciją pristačius kaip faktinė realybė, o dar yra prisidengiama COVID-19 pandemija, neva esą rimtesnių dalykų, negu narkotikų dekriminalizavimas yra prilygintina aukščiausio laipsnio cinizmui. Juo labiau žinant, kad būtent R.Karbauskio vadovaujamos partijos Vyriausybė nesugebėjo imtis ryžtingų veiksmų iki rinkimų, kai to, akivaizdu, retrospektyviai vertinant, gyvybiškai reikėjo, norint išsaugoti mūsų piliečių sveikatą ir jų gyvybes.
Kas yra liūdniausia – įraše yra iš anksto deklaruojama, kad nebus jokio kelio įtikinti minėto teksto autorių kitokios nuomones teisingumu dėl vieno tekste minimo aspekto apie dekriminalizavimo savoms reikmėms tikrąją prasmę. Tai, tikriausiai, yra kone tragiškiausias dalykas šioje situacijoje. Kai mes vystome diskusiją apie mūsų valstybei svarbias temas, neturėtume turėti išankstinio nusistatymo, kad jokiais būdais nepakeisime savo asmeninės nuomonės konkrečiu klausimu, net jeigu mums prieštaraujančio žmogaus argumentai būtų nepaneigiami.
Taigi, panašu, kad verta sutikti su R. Karbauskiu – mūsų visuomenėje iš tiesų yra svarbesnių klausimų, negu narkotikų dekriminalizavimas – vietoje to, kad vienu lengvu įstatymo pakeitimu išspręstume beprasmišką jaunų žmonių baudimą dėl suktinės ar pradėtume skirti daugiau dėmesio nuo narkotikų priklausomų asmenų reintegracijai į visuomenę, mums derėtų susimąstyti apie savo priklausomybę nuo melo, nuo noro savo tiesą įrodyti bet kokia kaina. Išspręsti šią pamatinę problemą , deja, vienos įstatymo pataisos, nepakanka.
Umberto Masi yra Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas.
