Matyt, pagrindiniame Pekino spaudos centre šurmulys toks pat, skiriasi tik įrankiai. Tad „dar dejuoja vikrių pirštukų minkomos klaviatūros, dar tūkstančiais įvairių melodijų skamba nokios, siemensai ir sony eriksonai... O finalas tas pats. Baigėsi dar viena sporto, meno ir politikos šventė. O išskrendančios į dangaus platybes pandos taip ir nebuvo (juk Maskvoje olimpinis „miška“ ne vienam išspaudė ašarą)...
Žinoma, žodis „politika“ tais tolimais 1980-aisiais nebuvo vartojamas. Greičiau ten figūravo „tarybiniai ir viso pasaulio geros valios žmonės“, tačiau iš sakinio nieko neįmanoma išmesti ar paslėpti to, kas akivaizdu.
Akivaizdu yra tai, kad šios žaidynės buvo labiausiai politizuotos nuo 1984 metų Los Andželo olimpiados. Politizuotos jau vien dėl to, kad vyko Kinijoje. Kinai, žinoma, iš visų jėgų stengėsi, kad politikos būtų kuo mažiau – jie padarė daug nuolaidų pasaulio visuomenei, dirbo kruopščiai ir geranoriškai. Skaudžiausią antausį Pekinui tėškė ne priešai, kovojantys už laisvą Tibetą ar žmogaus teises pasaulyje, didžiausią „kiaulę“ pakišo sąjungininkai. Kai viso pasaulio akys (taip pat Vladimiro Putino ir George'o Busho) grožėjosi Pekino olimpiniu stadionu, Rusijos tankai repetavo Sočio žiemos olimpiados atidarymą nepriklausomoje Gruzijoje. Galbūt Sočyje jau turėsime ir naują olimpinę rungtį, pavyzdžiui T1 (tankų lenktynes a la Silverstono trasoje)? Buvo pamintas ne vien olimpinis principas. Pagalvoju, kas būtų, jei tą pačią dieną kas nors užpultų Izraelį, ar prasidėtų karas tarp Serbijos ir Kroatijos. Nuojauta kužda, jog visos konflikte dalyvaujančios pusės būtų nedelsiant paprašytos palikti olimpinį kaimelį.
Deja, Rusijos atveju to neįvyko. Belieka lenkti galvą prieš Gruzijos atletus, kurie vieninteliai nedalyvavo toje žaidynių dalyje, kurioje figūruoja žodis „politinė“. Tiek apie bendrą žaidynių foną, o dabar apie sportinius reikalus.
Lietuva šiemet į žaidynes nusiuntė rekordinį sportininkų skaičių (71), kurie dalyvavo net 16 sporto šakų varžybose. Iškovojome 5 olimpinius apdovanojimus – du sidabrinius ir tris bronzinius. Optimistai tikėjosi daugiau, pesimistai turėtų būti patenkinti. Pabandysiu pabūti realistu ir paanalizuoti, kuri pusė labiau priimtina man.
Ketvirta krepšininkų vieta man kelia daugiau teigiamų emocijų. Žingsnis iki medalių ir pati „blogiausia“ vieta! Bet ar daug valstybių gali pasigirti, jog jų rinktinė penktą (o gal net šeštą, jei prisiminsime, kas buvo pergalės Seule kalviai) olimpiadą iš eilės patenka tarp keturių stipriausiųjų. Tik viena – JAV. Tad nevarykime Dievo į medį, bendra tendencija turi džiuginti. Tai mes pastebėsim ne šiandien, o kiek vėliau, kai išsirėksime: „Koks asilas yra treneris, kokie atgrubnagiai žaidėjai“.
Galbūt Sočyje jau turėsime ir naują olimpinę rungtį, pavyzdžiui T1 (tankų lenktynes a la Silverstono trasoje)?
Dvejopus įspūdžius paliko plaukikų startai. Kone visi sportininkai gerino asmeninius ir Lietuvos rekordus. Atrodo, puiku, tačiau... Ar didelis džiaugsmas sužinoti, jog kai kurie tų rekordų pasiekti prieš tris dešimtis metų. Džiugu nebent todėl, kad jie laikėsi ne nuo Antrojo pasaulinio. Didžiausias vilties spindulys čia buvo Giedrius Titenis, kuris kartelę sau iškėlė labai aukštai. Tad lauksime Londono.
Kita vandens sporto šaka, irklavimas, irgi teikė visą emocijų paletę. Medalių tikėjomės iš baidarininkų dvivietės, o maloniai nustebino Mindaugas Griškonis, kurio pagrindinė profesija – vynuogių skynimas. Gal tikrai verta rengti treniruočių stovyklas šalyse, neturinčiose didelių vandens telkinių?
Džiugu, kad pastaraisiais metais užimdami aukščiausias vietas Europoje ir ne tik, pagaliau pirmąjį olimpinį apdovanojimą į Tėvynę parvežė dvikovinių sporto šakų atstovai, šiuo atveju imtynininkai. Nelabai džiugu buvo stebėti „kritimus“ jau pirmosiose kovose prieš akivazdžiai silpnesnius priešininkus.
Tikėjomės medalių iš penkiakovininkų, gal net daugiau nei dviejų. Tačiau mūsų merginoms dar viskas prieš akis, palauksime. O tą jausmą, kuris užplūdo, kai finišo liniją iš eilės kerta net du žaliais marškinėliais vilkintys atletai, prisiminsiu dar ilgai.
Šaulei Dainai Gudzinevičiūtei „jos diena“ visada būna per olimpines žaidynes. Didžiausia pagarba sportininkei už puikų psichologinį nusiteikimą.
Ramūnas Vyšniauskas... Sunku kažką komentuoti, nežinant visų aplinkybių. Tačiau matėsi, kad atletas tikrai labai stengėsi ir labai išgyveno dėl nesėkmės. Tikiuosi, jog nesėkmė jo nepalaužė ir Ramūnas neužsidarys vienuolyne arba sporto salėje – tautai jo reikia ir TV ekrane.
Lengvaatlečiai irgi nekrito veidu į purvą. Lietuvos olimpinis patriarchas (gal jau laikas naudoti ir tokį apibūdinimą) Virgilijus Alekna ištęsėjo pažadą, duotą savo naujagimei dukrytei. Trečiasis olimpinis padovanojimas ir tikrai nėra labai svarbu, kokios jis prabos. Austra Skujytė ir Viktorija Žemaitytė... Pirmoji sportininkė jau suteikė šaliai džiaugsmo ir pasididžiavimo savo tautybe, o antrajai – dar viskas prieš akis. Po tokių traumų, kokią turėjo Viktorija, anaiptol ne kiekvienas grįžta į stadioną. Svarbu, kad liko begalinis noras ir entuziazmas. Tą patį galima pritaikyti ir Eglei Balčiūnaitei, kuri pateko į pusfinalį ir priartėjo prie rezultatų, kuriuos Dalia Matusevičienė ir Nijolė Sabaitė rodė dar praėjusiame amžiuje.
Panašus į irkluotojus paradoksas ištiko žmones, mynusius pedalus. Visi tikėjosi medalių iš dviratininkių, ypač Editos ir Simonos, o geriausiai pasirodė vyrai (turiu galvoje ne konkrečias vietas, o pasiekimus bendrai). Galbūt netolimoje ateityje turėsime naująjį G.Umarą... ir ne su Kazachstano ar Italijos, o su Lietuvos pilietybe.
Sužinojome, jog Lietuvoje turime ir kol kas gan egzotišką sporto šaką, t.y. badmintoną. Akvilė Stapušaitytė kalnų nenuvertė, o Kęstutis Navickas aiškiai prisidėjo prie to, kad jaunuoliai kiemuose gainiotų ne vien krepšinio kamuolį ar tuščius butelius nuo alaus.
Gimnastė Jelena Zanevskaja nieko nepasiekė, matyt, kovojo pati su savim, tačiau priminė, jog kažkada Dalia Kutkaitė buvo žinoma ne prasčiau už Robertą Žulpą ar Liną Kačiušytę.
Tenisininkė Rūta Paškauskienė žaidė populiariausią Kinijoje stalo žaidimą. Puikus pasirodymas, žinant, jog ši sporto šaka Lietuvoje nėra pati populiariausia.Paskaičiuokime – vidutiniškai po 7 kandidatus iš kiekvienos „vienmandatės“, dar po 77 „manekenus“ iš kiekvieno sąrašo... štai jums ir Olimpietė – 2008.
Jei būtų mano valia (arba būčiau vienas iš Lietuvos „galingųjų“ ar kandidatuočiau į naująjį Seimą), ant rankų nešiočiau dvi mūsų merginas. Paprastam žmogeliui sunkoka suvokti, kokį žygdarbį atliko sprinterė Lina Grinčikaitė. Patekti į 100 metrų bėgimo pusfinalį ir jame likti ne paskutine... Visiškai sutinku su mūsų korespondentu Pekine – tai tas pats, kas Lietuvos futbolo rinktinė aploštų Braziliją. Galų gale, juk krepšininkai pusfinalyje pralaimėjo, o Lina liko ne paskutinė. Palyginimas pamąstymams apie LTOK skiriamas premijas mūsų sportininkams – ketvirti tarp dvylikos ir keturiolikta tarp devyniasdešimties (o dar pridėkime, jog krepšinis rimtai žaidžiamas tikrai ne visose 200 pasaulio šalyse, kuriose žmonės bėga dešimtadalį kilometro).
O buriuotojos Gintarės Volungevičiūtės pasirodymus buvo įdomu stebėti kiek iš kitos pusės. Turbūt sutiksite, jog informacijos apie pirmuosius plaukimus, kuriuose dalyvavo sportininkė, beveik nebuvo. Net nacionalinis transliuotojas susigriebė tik vieną dieną prieš finalinį plaukimą. Net ir interviu su Gintare parodė... 1998 metais darytą... Garbė jam, kad užfiksavo bent medalių teikimo ceremoniją ir visus septynis (!) buriuotoją palaikančius sirgalius. Prisipažinsiu, kad ir pats nesu didelis buriavimo žinovas, tačiau ar galima pamiršti tokius menkniekius kaip antra vieta Europoje ar trečia pasaulyje. Deja, mums kur kas brangesnis krepšininko pietų racionas ar premjero pypkutės rūkymas olimpiniame kaimelyje.
Ar žinote, kokia buvo geidžiamiausia prekė Lietuvos žiniasklaidoje iš karto po sidabrinio Gintarės finišo? Ar žinote, ko ieškojo Lietuvos sporto funkcionieriai pasaulinėms nuotraukų agentūroms dar neišplatinus apdovanojimo ceremonijos nuotraukų?.. JOS nuotraukų. Gintarei galima pareikšti tik užuojautą ir palinkėti neapakti nuo fotoblyksčių – norinčių pastovėti šalia jos bus nemažai. Paskaičiuokime – vidutiniškai po 7 kandidatus iš kiekvienos „vienmandatės“, dar po 77 „manekenus“ iš kiekvieno sąrašo... štai jums ir Olimpietė – 2008. Geriau jau ji būtų plaukusi Antikos žaidynėse...
Tad Lietuvos politikai, artėjant Seimo rinkimams, turės daug „darbo“ fotografuodamiesi su medalių laimėtojais. Kodėl niekas nesugalvojo išsipirkti reklaminio laiko Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos laiku. Juk kai kurios delegacijos parade nešė savo stabų portretus. Tad netyčia ar neatsitiktinai Seimo rinkimai mūsų šalyje vyksta olimpiniais metais?..