„Sveiki sugrįžę į skerdžiamą Europą“ skelbia V. Laučius ir yra visiškai teisus. Prancūzijos prezidentas po išpuolių Paryžiuje pažadėjo savo tautai, Europai ir pasauliui – ISIS bus sutriuškinta. Ir kas iš to? Be kelių dienų intensyvių antskrydžių prieš teroristų pajėgas Sirijoje tuo viskas ir pasibaigė. Garsių pareiškimų netrūksta ir po Briuselio įvykių, bet be pareiškimų, nieko daugiau ir nebesugeba Europa „išgimdyti“.
Karas yra karas. Teroristai kariauja ir mus žudo, ar pagaliau atsikvošėsime ir baigsime vaidinti visą pasaulį atjaučiančius, visus pabėgėlius priimančius ir visiems teroristams kitą žandą atsukančius geruolius?
Ar ne tas pats vyko ir iš esmės tebevyksta su pabėgėlių krize? Daug kalbų kone metus laiko, paskubomis primestas prievartinis kvotų mechanizmas, kuris visiškai žlugo. Metų pradžioje, praėjus kone pusmečiui po kvotų sistemos įvedimo perkelti buvo vos 272 pabėgėliai! Akivaizdu, kad sistema neveikia, bet toliau visi apsimetame, kad viskas gerai. O dar pabandyk tu blogą žodį pasakyti – kaip mat tampi Europos priešu.
Ar ne tas pats vyko po Paryžiaus? Ar pasimokėme? Ar pasimokysime po Briuselio? Deja, kol kas to nematau. Vyksta karas, o mes toliau ne tai, kad sėdime apkasuose, mes net apkasų nekasame – paliekame su ISIS tvarkytis JAV, Rusiją, dar kažką, bet patys – nei krust. Kada pasimokysime?
Daug pasipiktinimo sukėlė kandidato į JAV prezidentus D. Trumpo pasisakymas apie NATO, pabėgėlius ir ES. Jo nuomone, Vašingtonas teikia didelę reikšmę savo dalyvavimui NATO, o bloko sąjungininkai patys nieko nedaro. „Kodėl Vokietija NATO vardu nesprendžia problemų Ukrainoje? Kodėl šalys, kurios yra arti šios valstybės, nieko nesiima? Kodėl būtent mes turime būti tie, kurie veda pasaulį?“ – svarstė politikas. Pratęskime jo mintis: kodėl ES, po NATO skydu, vis dar neišsiuntė savo laivynų ir nesuvaldė pabėgėlių krizės? Kodėl viena Turkija tai sugebės padaryti? Kodėl ES karinės oro pajėgos nebombarduoja dieną naktį teroristų kol iš jų nieko neliks? Kodėl neišgaudomi jų finansavimo šaltiniai, nerengiamos specialiosios operacijos?
Po Rugsėjo 11 d. JAV pamoką suprato per akimirką: teroristai arba mes.
Po Rugsėjo 11 d. JAV pamoką suprato per akimirką: teroristai arba mes. Daug kas tuo metu kritikavo ir juokėsi iš tuometinio Prezidento G. Busho, bet Amerika pasiekė savo: Al Qaeda buvo sutriuškinta, O. Bin Ladenas nukautas, teroristai buvo smarkiai apdaužyti visose šalyse ir JAV tokių didelių teroro išpuolių nebesulaukė. JAV į karo paskelbimą reagavo griežtai, kaip ir priklauso kariaujančiai šaliai. Pasikartosiu: ką be užuojautos „Facebook“, pasmerkimų, susikaupimų ir raginti nebijoti padarysime mes?
Realybė, deja, tokia, kokią D. Trumpas ir įvardijo: europiečių nesirūpinimas saugumu jau tampa nebepakenčiamas naujojoje JAV politikų kartoje (nes senoji, Šaltojo karo laikų karta – pasitraukia). Savo rinkėjams jie neberanda pasiteisinimų, kodėl jų mokami pinigai yra leidžiami europiečių saugumo užtikrinimui ir kokią naudą tai duoda jų šaliai. O tingūs europiečiai vis dar nenori didinti savo gynybos biudžetų (džiugu, kad Lietuvoje su tuo jau pajudėjome) ir siųsti savo karių kovoti su savo priešais, ginklu ginti savo laisvę ir vertybes.
D. Trumpas tiesiog išrėžė tai, ką JAV sako ES jau dešimt metų – Europos šalys turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo pačių saugumą.
D. Trumpas tiesiog išrėžė tai, ką JAV sako ES jau dešimt metų – Europos šalys turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo pačių saugumą, t. y. leisti daugiau gynybai ir kartu su JAV stabilizuoti situaciją aplinkiniuose regionuose, tokiuose kaip Rytų Europa, Kaukazas, Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika.
JAV pavyzdys mums turi įrodyti, kad prieš agresiją geriausias ginklas yra agresija, nes vien gražiais žodžiais teroristų nesustabdysi. JAV kariuomenė, saugumo pajėgos ir visuomenės susitelkimas padėjo jiems išvengti kitų tragedijų ir kova buvo permesta į teroristų teritorijas, stovyklas ir namus, o ne JAV piliečių namus.
Karas yra žiaurus reiškinys, susijęs su netektimis, mirtimis, griovimais, laikinais materialinės ir kitokios gerovės, privatumo atsisakymais, vardan to, kad būtų įveiktas priešas, kad tavęs jis nebežudytų, kad savo šalyje jaustumeisi saugus, kad baigtųsi griovimai, žudymai ir chaosas, kad savo europietiškas vertybes galėtume toliau puoselėti ir plėtoti, aiškiai pasakydami, kad niekas negali į jas kėsintis.
Dar kartą: būkite tikri, šiuo metu tikrai vyksta karas. ISIS į šį procesą žiūri būtent taip, pagal juos kiekvienas europietis, kiekvienas krikščionis vertas mirties jau savaime, jie padarys viską, kad taip ir atsitiktų, jiems pergalė yra ir tokie pavieniai išpuoliai į kuriuos mes niekaip nebereaguosime, nes, kaip sako ir L. Kojala, terorizmas tiesiog tuoj taps norma. Ar tikrai norime leisti, kad taip nutiktų?
Žinau, kad rizikuoju būti nepopuliarus, bet negaliu nepasakyti to, ką privalu pasakyti:
– artimiausiame ES Vadovų Tarybos susitikime turi būti iškeltas klausimas ir priimtas sprendimas dėl visų ES valstybių kovos prieš terorizmą;
– numatyti privalomus ir skubius ES valstybių saugumui išleidžiamų biudžetų padidėjimus;
– nedelsiant visoms ES narėms po NATO vėliava įsitraukti į aktyvius karinius veiksmus prieš ISIS su galutiniu tikslu visiškai sunaikinti šią organizaciją;
– su JAV pagalba ir perimant jų patirtį, kovoti su terorizmu visame pasaulyje, visais įmanomais būdais.
ES politikai ir visuomenė privalo suprasti, kad „katino dienos“ Europoje baigėsi, mūsų kariuomenės turi būti pakeltos iš miego ir išsiųstos kovoti su priešu, kuris žudo mūsų piliečius. Sakote ne mūsų? Belgijos? Jeigu ir toliau miegosime, ateis ir mūsų eilė.
Karas yra karas. Teroristai kariauja ir mus žudo, ar pagaliau atsikvošėsime ir baigsime vaidinti visą pasaulį atjaučiančius, visus pabėgėlius priimančius ir visiems teroristams kitą žandą atsukančius geruolius?
