Ne be reikalo pradedamos kelti idėjos statyti skulptūras Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, kitiems tarpukario prezidentams Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Galbūt tik vienintelis J. Basanavičius niekam neužkliūva, bet buvusių prezidentų nuodėmės rankiojamos po kruopelytę.
A. Smetonos asmenybė, o dar labiau jo, kaip Lietuvos prezidento, veikla ir darbai vertinami nevienareikšmiai. Tačiau lengva mums kalbėti po beveik 100 metų, kaip jam reikėjo elgtis. Jeigu vertintume vien šiandieninėmis vertybėmis, galime drąsiai nubraukti ir visų LDK didžiųjų kunigaikščių nuopelnus: vienas giminaičius žudė, kiti buvo dideli svetimų kraštų pavergėjai, dar kiti sudarė sąjungas su priešais, kad sostą gautų ir t.t. Jei tik labai norėsim, apie kiekvieną ką nors blogo atrasim, bet tai tik išryškina mūsų nepasitikėjimą sava valstybe, sava istorija ir valstybe.
Kiek metų reikia laukti, kad įsitikintume jog tas žmogus vertas būtų atmintas ir įamžintas?
Anuomet buvo kaip buvo ir niekas tų žmonių nebeprisimintų, jeigu jie būtų niekingi ir neverti pagarbos tais laikais. Šimtus metų išsaugoti atminimą apie konkrečias asmenybes – šį tą rodo. Kiek metų reikia laukti, kad įsitikintume jog tas žmogus vertas būtų atmintas ir įamžintas? Nežinau kiek, bet gero šimtmečio tikriausiai daugiau nei pakanka.
Gera žinia, kad bent jau A. Smetonos paminklas yra įtrauktas į valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą. Vadinasi turime jį pastatyti iki 2018 m. Bloga žinia, kad viskas tik popieriuje, o dar blogiau, kad jeigu jau tiek laiko sugebame tąsytis su sovietinėmis skulptūromis pačiame Vilniaus centre, tai kiek prireiks laiko kol pastatysim svarbiausiam Lietuvos tarpukario prezidentui? Kiek laiko reiks suprasti ir kitų prezidentų svarbą nuo nulio kuriant naują modernią tautinę valstybę? Kaune jiems skulptūros yra, bet būtina jas pastatyti sostinėje Vilniuje.
Turėtume mažiau laiko gaišti ieškodami tikrų ar tariamų nuodėmių, juk niekas nesiūlo statyti paminklo Muravjovui ar Sniečkui. Pasidairykime į Vakarus: Napoleonas – prancūzų nacionalinis didvyris, nors daugeliui Europos kraštų jis užkariautojas ir pavergėjas. Paminklai buvusiems tarpukario prezidentams Prancūzijoje pastatyti jau seniai, nors toli gražu ne visi jie buvo šventi. ES – ne SSRS. Čia patys turime teisę spręsti kokie paminklai stovės kokiems didvyriams.
Jei nepatinka Vakarai, pasižiūrėkime į Rytus. Paklausk bet kurio mongolo, kas didžiausias jų tautos didvyris ir nei akimirkai nesuabejoję jis atsakys – Čingischanas. Milijonus žmonių pražudęs, šimtus miestų sudeginęs valdovas jiems kelią savigarbą.
Šiemet neskaičiuotume 25-tų nepriklausomybės metų jeigu anuomet tie žmonės nebūtų sukūrę Lietuvos
A. Smetona, tuo labiau A. Stulginskis ir K. Grinius, nebuvo nei napoleonai nei čingischanai. Jei jau pastarieji nusipelno būti gerbiami savo tautų, turėtume pagerbti ir mes savuosius. Kartu su J. Basanavičiumi tai buvo žmonės, kurie išskirtinai kaimišką regioną pavertė pagal to meto supratimą modernia valstybe. Šiemet neskaičiuotume 25-tų nepriklausomybės metų jeigu anuomet tie žmonės nebūtų sukūrę Lietuvos.
Stiprinkim mūsų valstybę, pažymėkim ir įamžinkim žmones, kurie tą valstybę sukūrė ir paliko mums.
