V.Targamadzė: Bendrasis ugdymas mokykloje – tektoniniai lūžiai ar smegduobės ir karstinės įgriovos?

Juk ne kartą sakiau ir esu įsitikinusi, kad prasilenkiama su Geros mokyklos koncepcija, ugdymo mokslo pamatiniais dalykais (jei kalbama apie Mokymosi paradigmą). Matyt, į gebančius kritiškai ir kūrybiškai mąstyti ugdymo mokslo teorijų ir praktikų požiūriu žiūrima kaip į nereikalingas kliūtis ar trikdžius, reformatoriams konstruojant tektoninius lūžius ugdymo kokybės siekyje. Tiesa, pritariamai linksinčių galvų prireikia...

Pradėkime nuo tikėjimo ir pasitikėjimo. Tai vienas esmingiausių ugdymo principų (veikiau nuostatų). Jei nepasitikima ir netikima mokiniu, o mokinys nepasitiki ir netiki mokytoju, tai apie kokį visavertį ugdymą/ugdymąsi galima kalbėti? Kaip konstruoti mokytojo ir mokinio sąveiką be tikėjimo ir pasitikėjimo? Manau, kad kiekvienas, bent kiek išmanantis apie ugdymą/ugdymąsi, man pritars.

Kai nepasitikima mokytoju ir mokykla, jie užverčiami visokiais biurokratiniais reikalavimais ir tokiu būdu atsitraukiama nuo pagrindinės mokyklos ir mokytojo misijos. Šis klausimas vangiai sprendžiamas, nes vadovų asociacijoms ir mokyklos vadovų profsąjungai, kurie kreipėsi dėl biurokratinės apkrovos mažinimo, jau daugiau nei gerą pusmetį jokio konkretaus atsakymo nėra, nors grupė šiam klausimui spręsti prie Vyriausybės sudaryta. Deja, eutrofikacija (pelkėjimas) dėl biurokratinių dalykų ir toliau vyksta.

Dabar apie patikrinimus. Numatyti mokinių nacionaliniai patikrinimai (testavimai). Kokia testavimų paskirtis? Juk galima juos kurti ne tik patikrinimui, bet ir pasitikrinimui. O dabar numatyta patikrinimus kaip Damoklo kardą pakabinti mokiniams, mokytojams, mokinių tėveliams, etc.

Planuojama, kad testai nulems mokinių likimą – ketvirtoje klasėje nepraėjęs nacionalinio patikrinimo mokinys gali būti paliekamas kartoti kurso. O kur kalba apie paramą jam? Privalomi patikrinimai šeštoje ir aštuntoje klasėse, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai turės lemiamą įtaką mokinio galimybei patekti į gimnaziją. Numatoma, kad neišlaikę PUPP ar gavę ketvertuką (slenkstinis vertinimas) bus nukreipiami į profesinį mokymą. Bet profesinio mokymo sistema tikrai nėra šiai dienai pasirengusi priimti mokinius, neturinčius pagrindinio išsilavinimo, – menka specialybių pasiūla, retokas mokyklų išsidėstymo žemėlapis, ne visose tinkamas bendrasis ugdymas ir pan. Tad ar šešiolikmetis mokysis toliau? Jei taip, tai kokią galės pasirinkti specialybę (ypač mergaitės) ir kur mokysis (mokyklų tinklas ne visoms vietovėms parankus)?

Vienuoliktokams taip pat numatomas dalyvavimas patikrinimuose, o abitūrą vainikuos trys Valstybiniai brandos egzaminai (VBE) ir privalomas brandos darbas.

Ir tai greta kitų pokyčių – naujų Bendrųjų programų, 2024 metais numatyto įtraukaus ugdymo įgyvendinimo, rengiamo Pedagogų karjeros modelio aprašo, Tūkstantmečio mokyklų kūrimo ir kt. O pažadai nevykdomi, nes buvo žadėta, kad, pasikeitus Programoms, bus pateikiami tarpiniai vertinimai ir VBE aprašai. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai jau bruzda, nes ne tik nėra tai pateikta, bet ir Nacionalinės švietimo agentūros atsakingieji su jais ne visada tariasi (https://bit.ly/3gyi9WO). Taigi, spinduliuojama tikėjimu ir pasitikėjimu mokytojais.

Ką siūlau? Pirma, tai reformatoriams sustoti ir labai aiškiai, suprantamai ir konkrečiai įvardyti daromų pertvarkų ir inicijuojamų pokyčių tikslus. Tai būtina, nes tikslas yra projektuojamas rezultatas. O jei mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, vadovai ir kiti, dirbantys mokykloje ir jai talkinantys ar administruojantys jų veiklą, nepatikės, nesupras ir neparems, kažkieno galvoje esamo rezultato ir nebus.

Antra, inicijuojamų pokyčių ir kitų sumanymų kontekste įvertinti išteklius, galimybes ir trikdžius Tikslo – rezultato paradigmoje.

Trečia, išdėlioti pokyčius logine seka ir numatyti jų sąryšingumą, pagrindžiant ištekliais.

Ketvirta, reformatoriams būtina įsivertinti savo kompetencijas ir mokytis tikėti ir pasitikėti mokykla, mokytojais, švietimo pagalbos specialistais, vadovais ir kitais, dirbančiais mokyklose.

Ketvirta, atsisakyti perdėtos biurokratijos ir leisti mokytojams, mokykloms kurti, o ne būti biurokratijos įkaitais.

Penkta, atsisakyti patikrinimų mokykloje gausos, paliekant tik būtinus, o susitelkti į pasitikrinimus ir paramos teikimą mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, vadovams ir ypač mokiniams.

Šešta, nepamiršti, kad gyvename XXI a. ir galimi visai kitokie mokyklų scenarijai ir alternatyvaus ugdymo koncepcijos, tad reikia būtent į tai orientuotis. O mokyklų tinklo pertvarkoje remtis ne tik finansiniais ir ekonominiais rodikliais.

Pasiūlymų daug. Tai sietina ir su mokytojų, švietimo pagalbos specialistų, vadovų rengimu ir pasirengimu dirbti, pagalba jiems, išoriniu mokyklų vertinimu, etc.

Svarbiausia yra nepamiršti, kad sistema turi tarnauti žmogui, jo ūgčiai, o ne žmonės turi aptarnauti sistemą. Dabar būtent į tai ir suorientuota. Tad jokių tektoninių lūžių kokybine prasme ir nereikia tikėtis. Smegduobių ir net karstinių įgriovų tikrai bus. Juolab, kad ir deklaruojamas ugdymo kokybės siekis yra mistinis. Dar kartą priminsiu, kad dėl ugdymo kokybės nesusitarta ir ji neapibrėžta. Reformatoriai ja tiesiog žongliruoja ir manipuliuoja.