Tik ko mes siekiame? Nejaugi ŠMSM ir jai pavaldžios institucijos iki šiol negalėjo aiškiai apibrėžti ugdymo kokybės? Nenuleisti nesukonkretintos sampratos, bet dėl jos susitarti. Privalu tai padaryti.
O kokia švietimo vizija? Vizija – siekiamas vaizdinys. Ji yra ypač svarbi. Jos pagrindu galima strateguoti veiklos kryptis, formuluoti strateginius tikslus, rengti ištekliais pagrįstą planą ir naviguoti visą sistemą. Dabar blaškomasi pagal tam tikrų partijų, atskirų grupių ar asmenų vizijas. Reikia įsisąmoninti, kad švietimas nėra kieno nors privati nuosavybė, todėl ir reikia tartis ir susitarti.
Praktiškai dabar viskas vyksta pagal posakį: nueik į tą tamsų kambarį ir pagauk tą juodą katę, kurios ten nėra. Tiesa, rengiant „Politinių partijų susitarimą dėl švietimo“ siūliau pradėti nuo vizijos, paskui nustatyti, kas trukdo jos siekti, ir susitelkti tikslingam, planingam jos įgyvendinimui. Deja, unisonu buvo teigiama, kad reikia tartis dėl to, dėl ko galima susitarti. Taigi judame be sutartos vizijos, tad ir klaidžiojame.
„Politinių partijų susitarimas dėl švietimo“ nuvertinamas. Be jokios abejonės, šis Susitarimas – valdančiųjų piaras. Jau kuris laikas net nesurenkama iniciatorių grupė, kuri turi atstovauti pasirašiusias politines partijas. O ir Susitarimas nėra vykdomas – 18 punkte akcentuojamas savivaldybių savarankiškumo didinimas, o dabar net neleidžiama joms, kaip steigėjoms, formuoti vienuoliktų klasių (III gimnazijos klasės), jei trūksta bent vieno mokinio (nurodyta 21 mokinys).
Šis precedentas labai jau iškalbingas. Gal tai rimtas signalas ir dėl kitų susitarimų? Tik kam pūsti muilo burbulus? Jie tviska saulėje, bet labai greitai ir sprogsta.
Įsteigta Tūkstantmečio mokyklų akademija(TŪM) net susigūžti verčia dėl neraštingumo. Juk „akadèmija (gr. Akadēmia), aukščiausia mokslo, meno įstaiga, t. p. mokslo, meno draugija arba specialioji aukštoji mokykla“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija), o LRS Švietimo ir mokslo komitete pasiteiravus apie Akademijos ekspertų atrankos kriterijus paaiškėjo, kad akademiškumu toli gražu net nekvepia – pakanka nurodyti tik vieną kriterijų (užtenka bakalauro).
Dera padėkoti mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, vadovams, kurie stengiasi nenuskęsti ir nenuskandinti vaikų šitoje nevaldomoje pokyčių lavinoje.
Pasitaiko akademija vadinamų organizacijų, kurios tikrai neatitinka šios sampratos, bet kas čia per TŪM akademija lieka neaišku. Ypač jos kompetencija – organizuojamos mokytojų profesiniam tobulėjimui renginiai kartais ir penkis kartus iš eilės pasirinktą savaitės dieną(pavyzdžiui, penkis ketvirtadienius iš eilės). Taigi trikdomas ugdymo procesas mokyklose.
Jau nekalbu apie savaitės trukmės išvykas į kitas šalis užsiėmimų metu. Tai, matyt, taip prisidedama prie deklaruojamos ugdymo kokybės gerinimo. Nejau negalima sudėlioti mokytojų profesiniam tobulinimuisi grafiką, kuris netrukdyti ugdymo procesui? Tikrai tai įmanoma.
Ir kas šiandien yra įvardinami švietimo ekspertais? Painu susigaudyti. Taip prisistatantys (ar kitą pristatantys) bent jau žvilgteltų į Tarptautinių žodžių žodyną – „ekspèrtas [lot. expertus — įgudęs, prityręs], mokslo, meno ar kt. sričių žinovas, kviečiamas atsakyti į klausimus, reikalaujančius spec. žinių.“
Jei žmogus šiek tiek išmano aukštąjį mokslą, tai gal bent jau atsargiau komentuotų bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo problematiką, nes jei ir surikiuoja į eilę tam tikrus sugalvotus kriterijus, tai visai nereiškia, kad išmano ugdymo/si procesą ir pan. Reikalingas tam tikras specifinis žinojimas. Čia nėra krepšinis, kurio „eskpertais“ daugelis įsivaizduojame esantys. Be to, ekspertai turėtų ne tik kritikuoti, bet teikti įžvalgas ir PAGRĮSTUS siūlymus.
Bet ar iš tiesų dabar ekspertų reikia? Juk net ir racionalūs pasiūlymai, pavyzdžiui, kad inicijuotų pokyčių įgyvendinimui reikia sudaryti ištekliais pagrįstą planą, yra atmetami.
Rezoliucijai Seime „Dėl situacijos švietime“ pritrūko kelių balsų. O juk reikia stabdyti tą chaosą ir atsistoti nuo galvos ant kojų. Kitaip švietime bus karstinė įgriuva. Tik į racionalius siūlymus, deja, nereaguojama. O tai ne politikavimas ir ne rinkiminiai šou. Tai mūsų ateitis.
Dera padėkoti mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, vadovams, kurie stengiasi nenuskęsti ir nenuskandinti vaikų šitoje nevaldomoje pokyčių lavinoje. Bet jie nėra visagaliai, ir neramu, kad nepailstų.
O Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos politiniai vadovai keičiasi, bet kas iš to bus? Juk ir dabar aišku, kad traukinys neretai važiuoja ne tais bėgiais. Ir keista – nėra profesionalaus reguliuotojo, o pokyčiai krenta, spaudžia ugdytojų ir ugdytinių pečius. Ir veda ne visai aišku kur. Gal kartais dar į didesnių problemų švietime kūrimą.
