Tiesiog yra taip, kad politikai yra visuomenės, kurios dalis ir jie patys yra, atspindys. Žmonės juos renka gerokai dažniau, nei norėtųsi, ne už prirašytus programų punktus, o dėl jaučiamos simpatijos ar noro su tais žmonėmis susitapatinti, t. y. ne už konkrečius darbus, bet už jų asmenybes.
Štai vienas tokių ryškesnių pavyzdžių yra Viktoras Uspaskichas. Suvirintojas, verslininkas, Darbo partijos įkūrėjas, antrą kartą tapęs europarlamentaru. Sunku būtų išvardinti visus tuos skandalus, į kuriuos šis politinis veikėjas yra įsivėlęs. Juodoji buhalterija, neaiškūs diplomai, nelabai protingi pasisakymai, įtartini ryšiai ir „stebuklingas“ vanduo, kuriuo galima išsigydyti COVID‘ą.
Žmogus, kurį Lietuva delegavo atstovauti Europarlamente, savo gerbėjams pasakoja apie stebuklingas vandens galias. Kaip vanduo turi atmintį ir taip toliau, ir panašiai. O viskas dėl to, kad Viktoras pažiūrėjo rusišką fantastinės dokumentikos filmą „Великая тайна воды“ („Didžioji vandens paslaptis“).
Tame pusiau fantastiniame filme pasakojama, kaip vienas toks „japonų mokslininkas“ atliko eksperimentą ir nustatė, kad, kai vandeniui sakai gražius žodžius, tai tada susiformuoja „gražios snaigės“, o kai sakai negražius žodžius arba leidi vandeniui paklausyti sunkiojo roko, tai tada „negražios“, t. y. rudos.
Taip va, jei gerą vandenį gersime, gerų žodžių prisiklausiusį, tai nesirgsime vėžiu, AIDS ir taip toliau.
Taip „japonų mokslininkas“ padarė išvadą, kad vanduo turi atmintį ir būna arba geras, arba blogas. Taip va, jei gerą vandenį gersime, gerų žodžių prisiklausiusį, tai nesirgsime vėžiu, AIDS ir taip toliau, o jei gersime tokį, kuris visokiausiais vamzdžiais atkeliauja iki virtuvės čiaupo, tai tada būsime nelaimingi ir ligoti.
Nenuostabu, kad Viktoras patikėjo tuo. Lengva paprastam žmogui patikėti tokia nesąmone, kai filme labai gražiai kalbama. Tačiau, jei tai būtų tiesa ir vanduo tikrai turėtų atmintį, tai baisu pagalvoti, kokių prisiminimų turėtų būti sukaupęs Viktoro reklamuojamas vanduo.
Paprastas žmogus tas Viktoras. Dėl to ir jo vieši pasisakymai yra tokie „paprasti“. Dėl to ir temos tokios labai jau paprastos. Neabejoju, kad jis pats nuoširdžiai tiki tuo, ką šneka, tiek apie vandenį, kuris „gydo“, tiek kitomis temomis dėl kurių jam po to reikia aiškintis Europos Parlamente. Paprastas, paprastų žmonių politikas.
Juk reikia, kad kažkas ir tam PAPRASTAM ŽMOGUI atstovautų. Kad būtų pavyzdys, jog net būdamas labai paprastas, tu gali tapti bet kuo, net į Europos Parlamentą du kartus būti išrinktas.
Dar vienas toks paprastų žmonių kandidatas yra Antanas Guoga. Profesionalus pokerio žaidėjas, verslininkas, milijonierius. Pateko į Seimą per praeitus rinkimus. Rinkėjai jam padovanojo savo pasitikėjimą, nors jis partijas keitė turbūt dažniau, nei kai kurie tų rinkėjų keičia apatinį trikotažą.
Dar vienas iš tokių „O ANAS TAI JAU MILIJONIERIUS, TAI JAU NEIS TEN PRIE LOVIO VOGTI“, nes kaip kitaip jis į Seimą pateko nelabai suprantu. Pateko, o kai pateko, nelabai patiko ten ir išėjo. Vos kelis mėnesius ištvėrė. Dabar sakė vėl eis žaisti pokerio ir bus gerokai laimingesnis, nei buvo. Nereikės eiti į posėdžius ir apsimesti, kad įdomu.
Na, ir pati ryškiausia mūsų politinės padangės žvaigždė, politikas, kuris nepalieka abejingų – Petras Gražulis. Ar jį išneša iš parado, ar jo įmonės koldūnuose randa žarnyno lazdelių, ar jo vaiko motina užgeria, duoda pareigūnui per veidą ir susitrenkia galvą į grindis, ar nuotolinio posėdžio metu į kadrą patenka pusnuogis vaikinas – Petras jau ne vienerius metus liaudžiai dovanoja nemažai tokio žemiausios lentynos bulvarinio šlamšto verto pramoginio turinio.
Petras jau ne vienerius metus liaudžiai dovanoja nemažai tokio žemiausios lentynos bulvarinio šlamšto verto pramoginio turinio.
Dabar vėl. Jau atėmė teisinę neliečiamybę, jau yra liudininkų, kad jis su kyšiais važinėjo į Rusiją, kad tik praleistų per sieną jo įmonės koldūnus su žarnyno lazdelėmis. Jis savo padėjėją, su kuria siejo toli gražu ne vien darbiniai santykiai, buvo įkišęs dirbti į tą pačią koldūnų įmonę, tačiau tuo pat metu naudojosi jos banko kortele su joje esančiu atlyginimu.
Toks tas Petras, toks už tradicines vertybes, už tradicinę šeimą, bet tuo pačiu metu ir ne visai. Toks „nesisuksi – negyvensi“, toks „žilė galvon – velnias uodegon“, toks „koldūnai su išmatose randamais mikroorganizmais“. Ir jį vis išrenka.
Tikėtina, kad, jei ir šį kartą pavyks išsisukti be teistumo, tai rinkėjai atleis visas nuodėmes ir vėl išrinks. Tikėtina, kad jie jam net neturi už ką atleisti, nes daliai Lietuvos gyventojų Petras, jo pasisakymai bei žygiai ne tik nėra kokios nors smerktinos nuodėmės, bet netgi tokie visai sveikintini pasiekimai.
Taip ir Viktoras su savo vandeniu, taip Antanas su savo pokeriu bei mėtomais mandatais, taip ir Petras su savo visomis Birutėmis bei koldūnais, atspindi dalį visuomenės. Nes ta mūsų visuomenė yra labai visokia, skirtinga, na, ir įdomi bei netikėta. Kartais taip netikėta, kaip laidos „24 valandos“ epizodas.
