Argumentacija paprasta ir, iš pirmo žvilgsnio, tauri: dauguma naujųjų kvartalų gyventojų dirba ir mokosi mieste, naudojasi jo infrastruktūra, todėl nelogiška, jog jų sumokami mokesčiai tenka Vilniaus rajono savivaldybei, kuri „lietuviškomis“ problemomis iš principo nelinkusi rūpintis. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Pirma, leiskite prisipažinti, kad pats esu rajono gyventojas, todėl man visos išvardintos problemos yra daugiau nei puikiai pažįstamos – į naujakurių gyvenvietės tikrai investuojama nepakankamai (jei investuojama apskritai), visuomeninis susisiekimas su miestu prastas, keliai beveik nėra tvarkomi, vaikams itin trūksta lietuviškų mokyklų ir vaikų darželių, o vietinės valdžios noras rasti kompromisą su „atsikėlėliais“ daugelyje gyvenimo sričių yra beveik lygus nuliui.
Dar daugiau – Vilniaus rajone paprastai kuriasi, namus statosi daugiausiai tie Lietuvos piliečiai, kurie uždirba daugiau nei vidutinis mūsų šalies gyventojas – vadinasi, ir mokesčių rajono savivaldybei sumoka tikrai daugiau.
Nepaisant to, skirtingai nuo sostinę supančių rajonų kitose šalyse (Lenkijoje, Latvijoje ar Estijoje), Vilniaus rajonas ekonominiu ir socialiniu požiūriais iki šiol velkasi Lietuvos rajonų uodegoje. Bet ar pakeitę administracinį suskirstymą ir kelias gyvenvietes „perkėlę“ į Vilniaus miestą iš tikrųjų pagerinsime Vilniaus miesto ir rajono gyventojų aplinką? Ar tai prisidės prie Vilnijos problemų sprendimo apskritai?
Ar kai kurias naujakurių gyvenvietes perkėlus į miestą situacija pagerės? Atvirkščiai – prie miesto bus prijungtos kaip tik tos iš jų, kuriose egzistuoja lietuviškos mokyklos bei vaikų darželiai.
Atsitiktinai ar ne, tačiau šis pasiūlymas praktiškai sutapo su Rytų Europos studijų centro atlikto tyrimo apie politinių preferencijų skirtumus lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenėse paviešinimu. Paaiškėjus, jog pastarosiose dviejose tautinėse bendrijose Rusijos ir V.Putino politika yra vertinama itin palankiai, pasigirdo ir balsų, aiškinančių, kodėl taip yra.
Dauguma sveiko proto žmonių sutaria, jog esminės priežastys yra Lietuvos integracinės politikos nesėkmė (nebuvimas) bei lenkų ir rusų tautybės piliečių priklausomybė nuo mūsų šaliai nedraugiškos žiniasklaidos – visų pirma nuo Rusijos televizijos ir radijo kanalų. Pasiūlymas „atskirti“ nuo Vilniaus rajono „lietuviškas“ gyvenvietes yra ne kas kita, kaip to paties bejėgiškumo ir jokios vizijos neturėjimo iliustracija.
Vietoj to, kad būtų sukurta strategija ir vizija, kaip būtų galima pakeisti vienos, Lietuvai nedraugiškos politinės partijos dominavimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (o taip pat, neslėpkime to – jos įtaką Vilniaus ir Klaipėdos miestuose) ir pasiekti visų etninių bendrijų simbiozę šiose strateginėse Lietuvos vietovėse, siūlomi daugiausiai pusiniai sprendimai, kurie iniciatorius turėtų „apdovanoti“ keliais šimtais ar tūkstančių papildomų balsų per Seimo rinkimus.
Atsakykime sau į klausimą – ar kelių gyvenviečių „permetimas“ į Vilnių kaip nors prisidės prie bendros situacijos Vilniaus rajone pagerinimo? Ar to dėka bus suformuota vizija, „ką daryti su Vilniaus rajonu“ valstybiniu lygmeniu? Ar dėl to pagerės lietuvių ir lenkų bendruomenių integracija? Kaip pasikeis rinkimų Vilniaus rajone rezultatai, kai naujakurių rajonai bus prijungti prie miesto?
Beje, apie rinkimus. Niekam ne paslaptis, jog Vilniaus rajone vienasmeniškai valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, rajono taryboje šiuo metu turinti 21 mandatą iš 31. Pastaruosius du dešimtmečius, didele dalimi dėl Lietuvos centrinės valdžios neveiklumo, ši partija išlaiko visišką tarybos kontrolę.
Nors iki 2007 m. LLRA gaunamų balsų kiekis proporcingai mažėjo (nuo 22 tūkst. 1997 m. iki 19 tūkst. 2002 m.), tačiau 2007 m. drastiškai šoktelėjo iki 24 tūkst. ir tokiame lygyje išlieka iki šiol. Nesigilinant į šio šuolio priežastis (o jų būta daug ir kompleksinių – nuo V.Putino sustiprėjimo Rusijoje ir jo „rusiškojo pasaulio“ koncepcijos įgyvendinimo pradžios iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir didelės tradicinio politinio spektro rėmėjų iš visos Lietuvos emigracijos bangos), galima akcentuoti, kad dėka Vilniaus rajone apsigyvenančių ir ten savo gyvenamąją vietą deklaruojančių rinkėjų, visoje Lietuvoje veikiančių partijų populiarumas su kiekvienais rinkimais auga.
Nepadeda nei itin aktyvus balsavimas namuose, nei rinkėjų suvežimas prie urnų, nei kitos LLRA „arsenale“ esančius priemonės. Štai 1997 m., LLRA Vilniaus rajono savivaldybėje turėjo 23 mandatus iš 27, o 2015 m. – jau „tik“ 20 iš 30.
Žinoma, pokyčiai rajone iš tiesų vyksta pernelyg lėtai. Ir dėl to visų pirma galima kaltinti švietimo įstaigų lietuvių dėstomąja kalba trūkumą – negalėdami leisti vaikų į lietuviškas mokyklas ir vaikų darželius (kas valstybei, savivaldybėms ir šeimoms būtų ekonomiškai gerokai naudingiau), tėvai deklaruoja savo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste – vadinasi, moka ten mokesčius ir negali balsuoti rajone per savivaldos rinkimus.
Ar kai kurias naujakurių gyvenvietes perkėlus į miestą situacija pagerės? Atvirkščiai – prie miesto bus prijungtos kaip tik tos iš jų, kuriose egzistuoja lietuviškos mokyklos bei vaikų darželiai (Riešė, Avižieniai, Bendoriai ir pan.) ir kuriose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę naujakuriai. Akivaizdu, jog taip prieš Lietuvos valstybę nusiteikusių pozicijos rajone dar labiau sustiprės. Ar to siekiame?
Pagaliau, net jeigu ir būtų priimtas sprendimas, kad Vilniaus rajonas valstybei nesvarbus ir iš jo tik kartkartėmis norima perimti teritorijos rėžius, visiškai ignoruojant valstybinį interesą, ar iš to būtų naudos patiems naujai inkorporuotų gyvenviečių gyventojams?
Mano nuomone, tai labai abejotina. Visų pirma, Vilnius iki ausų skendi skolose ir bet kurie didesni infrastruktūros darbai – kelių tiesimas, apšvietimo, vandentiekio ar kanalizacijos įrengimas – miestui šiuo metu yra ne pagal kišenę.
Dar daugiau, užtenka pažiūrėti į Vilniaus miestui jau priklausančias gyvenvietes – Skersinę, Salininkus, Bajorus – kad suprastume, jog prioritetai tikrai nebus teikiami naujai prijungtoms teritorijoms. Kol kas prioritetų sąraše, mano nuomone, ir toliau bus ne kas kita, kaip įvažiavimų į kiemus ir gatvių lopymas daugiabučių kvartaluose bei magistralinių kelių remontas, nes didesniems projektams lėšų paprasčiausiai nėra.
Tad ar neliksime, naujuosius kvartalus prijungę prie Vilniaus, dar blogesnėje situacijoje? Infrastruktūra nepagerės, tai akivaizdu. Tačiau ar dar dešimtmečiui ar dviems nukeldami viltį išaušti rytui Vilniaus rajone pasiektume bent ką nors be trumpalaikių politinių dividentų?
Akivaizdu, kad atėjo laikas suformuoti ryžtingą valstybės lygmens politiką apie Vilnių išsidėsčiusių rajonų atžvilgiu, taip pat didmiesčiuose. Ji turi apimti tokius aspektus kaip skirtingų etninių grupių integraciją, nepriklausomą nuo Rusijos ir LLRA žiniasklaidą, efektyvią švietimo politiką ir, svarbiausia, finansinius instrumentus visa tai pasiekti (Pietryčių Lietuvos fondas ar kita institucija, kuri būtų nepriklausoma nuo vietinės valdžios).
O jeigu neturime politinės valios apskritai panaikinti žiedinių savivaldybių, kurios, mano nuomone, apskritai yra praeities atgyvena, tai bent jau nesiimkime neapgalvotų žingsnių dar labiau pabloginančių Lietuvai lojalių žmonių situaciją sostinės prieigose. Esu įsitikinęs, kur kas naudingiau palaukti, kol baigsis rinkimai, pasitarti ir suformuluoti, ką Lietuvos valstybė bei kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad Vilniaus rajone įsivyrautų lojalumas Lietuvai ir sėkmingas bendradarbiavimas tarp skirtingų etninių grupių Lietuvos piliečių.
Vaidas Augūnas yra TS-LKD narys, Vilniaus rajono tarybos narys
