Tam būta ne vienos priežasties, tačiau, taupydamas rajono rinkėjų ir besidominčiųjų Pietryčių Lietuvos aktualijomis, apsiribosiu trumpai aptardamas vos tris aspektus.
Stiprinama išlaikytinių kasta, o ne siekiama pasinaudoti sostinės artumo teikiamais privalumais
Seniai vieša paslaptimi tapo būdai, kuriais valdanti rajono partija išlaiko nuolatinę tam tikros rajono gyventojų dalies paramą – įdarbindami sau palankius žmones savivaldoje ir jos kontroliuojamose įmonėse, suteikdami paramą socialiai labiausiai pažeidžiamiems piliečiams ir išlaikant šią „globą“ iki gyvenimo pabaigos.
Tokie žmonės turi mažai galimybių integruotis Lietuvos visuomenėje, netgi dokumentus pašalpoms ir socialiniams būstams už juos užpildo seniūnijų darbuotojai, nepamiršdami paminėti, kam už šią malonę rinkėjas turėtų būti dėkingas rinkimų dieną.
Nedaroma visiškai nieko, kad rajone gyvenantys ir Vilniuje dirbantys žmonės deklaruotų gyvenamąją vietą rajone ir čia mokėtų mokesčius. O juk tam tereikėtų minimalios infrastruktūros ir galimybės leisti vaikus į mokyklą netoliese nuo namų.
Sunku paneigti, jog tokie asmenys sudaro ženklią LLRA rėmėjų dalį Vilniaus rajone, todėl ir šiame biudžete apie juos nepamirštama – iki 1,4 milijono eurų didinamos kompensacijų sumos, dar už 1,5 milijono statomas daugiabutis Nemenčinėje, o rekonstruojamas – Mickūnuose.
Tačiau tuo pat metu nedaroma visiškai nieko, kad rajone gyvenantys ir Vilniuje dirbantys žmonės deklaruotų gyvenamąją vietą rajone ir čia mokėtų mokesčius. O juk tam tereikėtų minimalios infrastruktūros ir galimybės leisti vaikus į mokyklą netoliese nuo namų...
Neinvestuojama į infrastruktūrą
Tikrai nuostabu matyti, jog Vilniaus rajone metai iš metų biudžetas formuojamas beveik po lygiai padalijant pinigus seniūnijoms, dažniausiai neatsižvelgiant nei į jų dydį, nei į išsivystymą, nei į tai, kurių iš jų gyventojai sumoka daugiausiai mokesčių į rajono biudžetą.
Suprantamas rajono valdančiųjų siekis kiek galima labiau stabdyti iš kitų šalies vietų atvykstančių „atėjūnų“ siekį registruotis rajone – retas iš šių žmonių net baisiausiame sapne įsivaizduoja save balsuojant už LLRA. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės – nuo lietuviškų mokyklų ir vaikų darželių diskriminavimo iki visiško infrastruktūros įrengimo būtinybės naujuose rajonuose ignoravimo.
Štai ir šiais metais naujakuriai pagal savivaldybės administracijos planą nebus pamaloninti asfaltuojamais keliais, jau nekalbant apie apšvietimą ar saugaus eismo priemones. Iš viso per metus keliams planuojama skirti kiek daugiau nei 3 milijonus eurų, iš kurių didžiąją dalį – 2,8 milijono atrieks Kelių direkcija.
Taip bus išasfaltuoti keli papildomi kilometrai kelių (greičiausiai nesikonsultuojant su vietinėmis bendruomenėmis), o visiems kitiems rajono gyventojams ir toliau teks pasitenkinti kartais greideriuojamu keliu arba reikės laužyti savo transporto priemones visiška bekele tapusiose gatvėse.
Toliau ignoruojamas lietuviškų švietimo įstaigų poreikis
Nepaisant to, jog praeitame rajono tarybos posėdyje patys administracijos darbuotojai pripažino, jog ikimokyklines įstaigas nori lankyti vis daugiau vaikų (ne paslaptis, kad būtent lietuvių dėstoma kalba), o pats vaikų skaičius nuolat auga, biudžetas ir toliau formuojamas pagal ankstesnes nuostatas, kurios numatė, jog tokių vaikų skaičius rajone mažės.
Pavyzdžiui, Didžioji Riešė, kurioje gyvena didelė dalis rajono lietuvių, iki šiol neturi nei vaikų darželio, nei mokyklos lietuvių kalba, o rajone vaikus lavinti norintys tėvai veža juos į gerokai mažesnę Riešę, kurios gimnazija jau ir taip braška per siūles (mokosi 1100 vaikų, sukomplektuotas 6 pirmosios klasės).
Tačiau rajono vadovybė ir toliau „nemato poreikio“ steigti Riešėje minėtas švietimo įstaigas. Panaši situacija yra daugumoje rajono vietovių, kur telkiasi didesnė dalis „atėjūnų“ – Avižieniuose, Rudaminoje ir kitur. Galbūt lietuviškai pageidaujantys mokytis vaikai pagal naujausią rajono tvarką nebegalės vadintis ikimokyklinukais ir bus „apskaitomi“ atskirai?
Pagaliau, iki šiol nepavyksta pasiekti, kad kiekvienoje Vilniaus rajono seniūnijoje būtų sudarytas sąrašas, kuriame aiškiai būtų surašyta, kiek vaikų kiekvienoje iš jų norėtų lankyti darželį ar mokyklą lietuviškai, o kiek – lenkiškai.
Ne paslaptis, kad tūkstančiai vaikų iš rajono vežami iš rajono į Vilnių. Taip ne tik apsunkinamas rajono tėvų gyvenimas, bet ir sukuriamas papildomas spaudimas Vilniaus miesto biudžetui. Tačiau valdančioji partija toliau atkakliai „negirdi“ raginimo tokius sąrašus sudaryti, nenumatė tam lėšų ir šiame biudžete.
Manau, kad akivaizdu, jog nei viena Lietuvą ir save gerbianti politinė partija negali palaikyti tokio biudžeto projekto. Biudžetas, kuriame investuojama į kapines, o ne į darželius, ir kuris akcentuojamas ne į rajono gerbūvį kuriančius žmones, o į išlaikytinius, neturėtų būti priimtas. Bet tokia jau dabartinė realybė...
Vaidas Augūnas yra Vilniaus raj. Savivaldybės tarybos narys, jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcija
