Kaip žinia, Seimas 2020 m. balandžio 21 dieną atskirai balsavo už du atitinkamo Seimo nutarimo klausimus: pirmuoju klausimu jis nusprendė atleisti Sigitą Rudėnaitę iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų (slapto balsavimo rezultatai: 68 Seimo nariai – už atleidimą, 34 – prieš, susilaikė 17), o po to balsavo už antrą nutarimo straipsnį „paskirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke“, kurio priėmimui pritrūko balsų (slapto balsavimo rezultatai: 52 Seimo nariai balsavo už paskyrimą, 46 – prieš, o 23 susilaikė).
Taigi, minėtas balsavimas sąlygojo tam tikrą teisinį kuriozą, kai Seimas ne tik nepaskyrė šios Aukščiausiojo Teismo teisėjos į šio teismo pirmininkės pareigas, bet ir atleido ją iš užimamų šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, o kartu ir iš laikinosios šio teismo pirmininkės pareigų, kurias ji laikinai ėjo pagal Teismų įstatymą. Kitaip tariant, Seimas priėmė sprendimą, dėl kurio nebuvo nei Prezidento teikimo, tiek Teisėjų tarybos patarimo. Šis iki šiol beprecedentis teisinis nesusipratimas įvyko dėl to, kad Seimas, remdamasis Prezidento dekreto nevisai teisiškai korektiška formuluote (atleisti teisėją S.Rudėnaitę iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir paskirti ją šio teismo pirmininke), nusprendė dėl šios teisėjos paskyrimo organizuoti du atskirus balsavimus (pirmasis – dėl atleidimo ir antrasis – dėl paskyrimo).
Manyčiau, kad čia buvo klaida, nes nežiūrint į nekorektišką Prezidento dekreto formuluotę, šiuo atveju Seimui būtų užtekę vieno balsavimo, kadangi Prezidento teikimas atleisti teisėją iš teismo skyriaus pirmininkės pareigų nėra savarankiškas juridinis faktas, o buvo neatsiejamai susijęs su jos paskyrimu į šio teismo pirmininkės pareigas. Be to, pagal Konstituciją, Seimas šiuo atveju apskritai neturėjo kompetencijos balsuoti už teisėjos atleidimą iš pareigų, nepaskyrus jos į kitas pareigas.
Taigi, po kelių savaičių (2020 m. gegužės 7 d.) Seimas, norėdamas ištaisyti savo klaidą, priėmė nutarimą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti savo balandžio 21 dienos nutarimo atitiktį Konstitucijai ir kartu atstatyti status quo. Pagal Konstituciją, toks Seimo in corpore kreipimasis į Konstitucinį Teismą sukelia skirtingas teisines pasekmes nei pvz. grupės Seimo narių kreipimasis, t.y. sustabdo ginčijamo Seimo nutarimo galiojimą, o tai reiškia, kad jis sustabdo ir ginčijamo akto sukeltas teisines pasekmes (šiuo atveju – atleisti teisėją iš minėtų pareigų). Jei sakytume, kad Konstitucijos žodžiai „sustabdo šio akto galiojimą“ reiškia tik kažkokį formalų teisinį akto suspendavimą, bet galėtų palikti galioti šio ginčijamo akto sukeltas pasekmes teisiniams santykiams ir žmogaus teisėms, sunku būtų suprasti, kam apskritai Konstitucija numato šį „teisės akto galiojimo sustabdymo“ institutą.
Čia labai svarbu pabrėžti tai, kad pagal Konstituciją (106 str. 4 d.), ginčijamo teisės akto galiojimo suspendavimo pasekmes sukelia pats Seimo nutarimas kreiptis į Konstitucinį Teismą, o ne Konstitucinio Teismo sprendimas priimti nagrinėti tokį kreipimąsi. Taigi, šio konstitucinio instituto pritaikymas mūsų atvejui reiškia, kad Seimo nutarimas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2020 m. balandžio 21 d. Seimo nutarimo (kuriuo teisėja S.Rudėnaitė buvo atleista iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų) konstitucingumo, atkūrė iki pastarojo Seimo nutarimo egzistavusią teisinę situaciją, t.y. teisėja Sigita Rudėnaitė 2020 m. balandžio 21 dieną vėl pradėjo eiti Civilinių bylų skyriaus pirmininkės ir laikinosios Aukščiausiojo Teismo pirmininkės pareigas.
Ateityje būtina pakoreguoti Teismų įstatymo nuostatas dėl teisėjų skyrimo į aukštesnes pareigas, kad būtų galima išvengti tokių nesusipratimų.
Tačiau būtent po minėto 2020 m. balandžio 21 d. Seimo nutarimo įvyko teisine prasme sunkiai suvokiami dalykai. Visų pirma, teisėja S.Rudėnaitė 2020 m. gegužės 25 dieną kažkodėl nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu, kad jis išaiškintų savo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą priimti nagrinėti minėtą Seimo kreipimąsį ir pasisakytų, ar ji gali vėl eiti skyriaus pirmininkės ir laikinosios Aukščiausiojo Teismo pirmininkės pareigas. Konstitucinis Teismas gegužės 28 dienos sprendimu atsisakė aiškinti savo ankstesnį sprendimą dėl Seimo nutarimo galiojimo sustabdymo pasekmių teisėjos S.Rudėnaitės atžvilgiu, bet kartu ir pasisakė dėl jų, t.y. konstatavo, kad teisėja S.Rudėnaitė visgi negali eiti Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės ir tuo pačiu laikinosios šio teismo pirmininkės pareigų iki Konstitucinio Teismo šios bylos išnagrinėjimo iš esmės ir atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.
Taigi, minėtas teisėjos kreipimasis ir po to sekęs Konstitucinio Teismo sprendimas sukėlė dar didesnį teisinį netikrumą, todėl, norėčiau daugiau nebevarginti skaitytojų įvairiomis teisinėmis peripetijomis, o pateikti keletą apibendrinimų dėl šios kuriozinės teisinės situacijos jau vien dėl to, kad ateityje būtų galima išvengti tokių nesusipratimų.
Visų pirma, reikia pasakyti, kad nežiūrint į tai, kad Prezidento dekrete buvo teisiškai nevisai korektiškai suformuluotas teikimas dėl teisėjos S.Rudėnaitės paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas, Seimas šį neapsižiūrėjimą galėjo eliminuoti ne organizuodamas du balsavimus, o organizuoti tiesiog vieną balsavimą dėl šios teisėjos paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas (o jei ji būtų buvusi nepaskirta, antro balsavimo dėl jos atleidimo galimybė būtų atkirtusi savaime). Visgi, ateityje būtina pakoreguoti Teismų įstatymo nuostatas dėl teisėjų skyrimo į aukštesnes pareigas, kad būtų galima išvengti tokių nesusipratimų.
Antra, teisėjo atleidimo iš pareigų atvejai nurodyti Konstitucijos 115 straipsnyje, todėl Seimas 2020 m. balandžio 21 dieną neturėjo konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjos S.Rudėnaitės iš minėtų pareigų.
Trečia, Seimo 2020 m. gegužės 7 dienos nutarimas kreiptis į Konstitucinį Teismą sustabdė ginčijamo 2020 m. balandžio 21 dienos nutarimo galiojimą (pagal Konstitucijos 106 str. 4 dalį) su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, t.y. atkūrė minėtos teisėjos pareigas, kurias ji ėjo iki šio nutarimo priėmimo. Ši situacija parodė, jog būtina atitinkamai papildyti Seimo Statutą, siekiant išvengti neaiškumų dėl Konstitucijoje numatyto teisės akto galiojimo sustabdymo instituto pasekmių.
Seimas 2020 m. balandžio 21 dieną neturėjo konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjos S.Rudėnaitės iš minėtų pareigų.
Ketvirta, Konstitucinio Teismo įgaliojimai yra numatyti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose, kuriuose nėra nustatyta jo kompetencija aiškinti savo baigiamuosius aktus (kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje), todėl teisėjos S.Rudėnaitės 2020 m. gegužės 25 dienos kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir 2020 m. gegužės 28 dienos Konstitucinio Teismo sprendimas atsisakyti nagrinėti šį prašymą, kuriame jis konstatavo, jog ginčijamo Seimo nutarimo galiojimo sustabdymas nereiškia iki tol egzistavusių teisinių santykių atkūrimo teisėjos S.Rudėnaitės atžvilgiu, nėra konstituciškai pagrįstas. Siekiant ateityje išvengti tokių nesusipratimų, būtina atitinkamai koreguoti Konstitucinio Teismo įstatymą.
Penkta, Seimui (Prezidento teikimu) būtina kuo greičiau paskirti nuolatinį Aukščiausiojo Teismo pirmininką ne tik dėl galimai šio teismo efektyvesnio administravimo priežasčių, bet ir dėl to, kad būtų panaikintos abejonės, ar laikinasis Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, pradėjęs eiti šias pareigas pagal ne Konstitucijoje, o Teismų įstatyme numatytus kriterijus (susijusius su didesniu teisėjo darbo stažu), turi įgaliojimus Seimui teikti kandidatą (ar kandidatus) į Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas, nes pagal Konstituciją Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų atsiradimas siejamas su šio teismo pareigūno Seimo paskyrimu pagal Prezidento teikimą, o ne su teisėjo stažu.
Pagaliau, šešta, čia pateiktas situacijos konstitucinis vertinimas skirtas ne ignoruoti čia paminėtų įstatymų vykdymą, o paskatinti atitinkamai juos keisti, kad ateityje tokie teisiniai kuriozai daugiau nepasikartotų.
Vaidotas A.Vaičaitis yra Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto docentas.
