Nuo 2014 metų šis laikas pailgėjo daugiau nei metais, o iš ES valstybių pajamų nelygybė yra didesnė tik Rumunijoje. Nepaisant minimalaus atlyginimo šuolio ir neapmokestinamo pajamų dydžio didinimo, ypač skurdžiai gyvenančiųjų dalis taip pat kiek padidėjo. Tolygesnis atlyginimų augimas šiemet padėtį kiek gerino, tačiau be struktūrinių pokyčių tolesnį progresą įsivaizduoti sudėtinga.
Daugelis rodiklių rodo, kad gyvenimo sąlygos gerėjo. 2013-2015 metais stebėjome stabilų apie 5 procentus siekiantį vidutinio atlyginimo augimą, minimalus atlyginimas per trejus metus šoktelėjo kone trečdaliu, infliacija buvo neįprastai žema, o tokios būtinosios prekės, kaip elektra, šildymas pigo, maistas beveik nebrango. 2014 metais padidėjo neapmokestinamas pajamų dydis, o per metus vidutiniškai buvo įdarbinama po 20 tūkst. naujų darbuotojų.
Nepaisant šių tendencijų, vien dėl to, jog emigracija vis labiau viršija imigraciją, kas mėnesį netenkame kone pustrečio tūkstančio gyventojų – daugiausiai nuo pat 2011-ųjų metų. Augančią pajamų nelygybę galima toleruoti, jei tuo pat metu stebime ir šiokį tokį mažiausias pajamas gaunančiųjų realių gyvenimo sąlygų gerėjimą. Tačiau pernai Lietuvoje liovėsi mažėti ir net šiek tiek išaugo didelį nepriteklių patiriančių gyventojų dalis – tokių žmonių Lietuvoje pernai buvo 407 tūkst. arba 7 tūkst. daugiau nei 2014 metais.
Spartus atlyginimų ir užimtumo augimas šiais metais lėmė didesnes nei planuota valstybės biudžeto pajamas iš šių mokesčių, tačiau ekonomika yra labai arti to taško, kuomet procesai gerąja linkme savaime nebejuda.
Atlyginimų augimas šiemet išlieka spartesnis nei pernai – trečiąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas atskaičiavus mokesčius augo 8,2 procento. Tam įtakos turi ir dar vienas minimalaus atlyginimo šuolis, ir neapmokestinamo pajamų dydžio augimas. Tačiau skirtingai nei ankstesniais metais, spartesnį augimą matome jau ne pavieniuose sektoriuose, kadangi darbuotojų trūkumas jaučiamas vis daugiau sričių ‒ šiemet nebeliko nei vieno sektoriaus, kuriame atlyginimų augimas būtų mažesnis nei 5 procentai. Be to, trečiąjį ketvirtį žymiai paspartėjus atlyginimų augimui viešajame sektoriuje, augimo tempo atotrūkis sumažėjo ir tarp viešojo ir privataus sektorių.
Platesnis atlyginimų augimas turi teigiamos įtakos tolygesniam pajamų pasiskirstymui. Visgi vienų profesijų atstovų atlyginimai ir galimybės įsidarbinti auga daugiau nei kitų, vidutiniai skaičiai taip pat slepia ir regioninius skirtumus. Be to, nei minimalaus, nei vidutinio atlyginimo augimas neturėjo tiesioginės įtakos dėl vienų ar kitų priežasčių nesugebančių įsidarbinti ar darbo rinkoje nedalyvaujančių ir nuo socialinių išmokų priklausančių gyventojų pajamoms.
Iki šiol mažiausiai uždirbančiųjų pajamas Lietuvoje buvo bandoma dviem būdais. Minimalus atlyginimas buvo didinamas dvigubai sparčiau, nei augo vidutinis uždarbis, taip pat buvo keliamas neapmokestinamas pajamų dydis.
Reikia pripažinti, kad tai iš tiesų padidino tų darbuotojų, kurie ne tik deklaravo, bet ir iš tiesų dirbo už minimalų atlyginimą, pajamas. Tai galėjo paskatinti ir tų darbuotojų, kurių atlyginimas buvo kiek didesnis nei minimalus, uždarbio kilimą, ypač kai tai sutapo su mažėjančia darbuotojų pasiūla.
Bet vėlgi, tai greičiausiai labiau pajuto privataus sektoriaus darbuotojai, o kita dalis kvalifikuotų darbuotojų taip ir liko dirbti už artimą minimumui atlyginimą. Be to, vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad dėl minimalaus atlyginimo kilimo kai kurios šeimos netenka socialinės paramos, kas galiausiai palieka juos blogesnėje padėtyje nei buvo iki tol. Daugeliui tampa aišku, kad tolesnis minimalaus atlyginimo didinimas, jam priartėjus prie pusės vidutinio atlyginimo, atneštų daugiau žalos nei naudos.
Ieškant sprendimų, svarbu teisingai įvardinti problemų priežastis. Didelė darbuotojų dalis uždirba mažesnius nei vidutinius atlyginimus, o socialinės išmokos ir viešojo sektoriaus atlyginimai yra per maži ne todėl, kad maža dalis dirbančiųjų uždirba didesnius atlyginimus. Tai tik rodo, kad per maža dalis darbuotojų turi darbo rinkoje reikalingus įgūdžius ir kad vis dar didelė dalis atlyginimų yra šešėlyje.
Taigi progresiniais mokesčiais apmokestinus didesnes pajamas gaunančiuosius likusiųjų pajamas būtų galima padidinti tik labai nežymiai ir tik trumpam. Visų pirma, daugiau uždirbančiųjų dalis yra per maža, kad būtų surenkama žymiai daugiau mokesčių. Be to, nereikia pamiršti, jog pasiekus tam tikrą ribą, didesni mokesčiai galiausiai lemia mažesnes biudžeto pajamas. Mokesčių didinimas siųs neigiamą signalą investuotojams ir taip mažins paskatas kurti darbo vietas, o aukštos kvalifikacijos darbuotojams ‒ dirbti Lietuvoje.
Taigi socialinės garantijos kartais nėra pakankamos išvengti skurdo, o mažiausiai uždirbančiųjų pajamos vis dar yra per daug apmokestinamos. Žemą bendrą atlyginimų lygį smukdo tai, jog viešajame sektoriuje dirba per daug darbuotojų, o jų atlyginimas yra per žemas. Tai trukdo išlaikyti ir pritraukti geriausius specialistus, kurių motyvaciją papildomai smukdo neefektyvumas, užkertantis kelią jų savirealizacijai.
Neefektyvi švietimo ir perkvalifikavimo sistema, ir dėl neigiamų demografinių tendencijų lėtėjantis potencialus ekonomikos augimas gali galutinai išsemti valstybės galimybes mažinti pajamų nelygybę. Spartus atlyginimų ir užimtumo augimas šiais metais lėmė didesnes nei planuota valstybės biudžeto pajamas iš šių mokesčių, tačiau ekonomika yra labai arti to taško, kuomet procesai gerąja linkme savaime nebejuda.
Vaiva Šečkutė yra „Swedbank“ Lietuvoje vyresnioji ekonomistė
