Esu tikras, kad emocijos valdo ir jus, ir mane. Negaliu ramiai prisiminti tų įvykių, negaliu ramiai klausytis liudininkų pasakojimų, negaliu ramiai galvoti apie Lietuvos istoriją, kuri gyvena ne knygose, o mūsų atmintyje ir mūsų širdyse.
Likimas taip susiklostė, kad lemtingomis sausio dienomis buvau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir, patikėkite, esant toli nuo Lietuvos atrodė, kad šią akimirką būti tarp žmonių, būti savo tautoje, tegu ir mirtinos grėsmės akivaizdoje, ne taip baisu, kaip laukti. Tas laukimas, nežinia, įtampa nuo vieno telefono skambučio iki kito, vieni kitus vejantys įvykiai ir žudantis klausimas – o kas bus toliau? Ar atsilaikysime? Ar nepasikartos represijos? Visus mus varė iš proto.
1991 m. sausio 13 d. įvyko stebuklas. Tauta, gyvu žiedu apsupusi parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatus ir ne juose esančius žmones, tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą.
Kaip žmogus, iš kurio vieną kartą jau buvo atimta tėvynė, vėl jaučiausi bejėgis ką nors pakeisti, ką nors realaus padaryti. Taip, buvo aukščiausiu politiniu lygmeniu teikiami protestai, buvo telefonų skambučiai, peticijos, straipsniai spaudoje. Tačiau visi supratome: tikroji, galutinė kova vyksta Lietuvoje.
Ir vėl, kaip XIX amžiaus sukilimuose ar XX amžiaus pokario kovose, už laisvę kovoja visa sąmoninga tauta. Todėl visada kartojau ir kartosiu, kad 1991 m. sausio 13 d. įvyko stebuklas. Tauta, gyvu žiedu apsupusi parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatus ir ne juose esančius žmones, tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą.
Žiauru, kad už teisę į orų gyvenimą kai kuriems teko sumokėti gyvybe. Tačiau šioje tragedijoje yra ir labai daug dangiškosios šviesos, tai mūsų tautos didvyrių panteonas. Tai mūsų istorijos ir mūsų dvasios viršukalnė, mūsų moralinis orientyras ir amžinas pasididžiavimas.
Sausio 13-oji padėjo galutinį tašką mūsų tautos apsisprendime, būtent siekti laisvės, o kartu ji tapo slenksčiu į naują istorijos tarpsnį. Buvo aišku, kad Lietuva sausio 14-osios rytą pasitiko jau iš esmės kitokia, pašventinta krauju, nusiteikusi pati kurti savo gyvenimą, nusiteikusi priešintis agresoriui ir gyventi pagal sąžinės, žmogaus teisių, civilizacijos ir demokratijos dėsnius.
Bet tuo pačiu kildavo klausimas, ko mes taip skubame į tarptautines organizacijas, būtent NATO, Europos Sąjungą. Kodėl tiek dėmesio skiriame saugumui? Mano atsakyme, be kita ko, būdavo ir tokie žodžiai: „Mes išmokome Sausio 13-osios pamoką. Ta diena parodė, ką reikia daryti“.
Šiandien mes matome, kaip keičiasi pasaulis ir kas jame yra tikrasis agresorius, kuriantis revanšistinius planus apie imperijos atkūrimą. Mes matome, kad šiandien kovoja Gruzija ir Ukraina. Ir žiūrėdami į jas mes atpažįstame save. Mes matome Lietuvą, kas jos būtų laukę, jei ne integracija į galingiausią pasaulio gynybos sistemą.
Ką gi, tai tik dar kartą patvirtina kadaise mano sakytus žodžius: „Laisvė iškovojama ir apginama, įtvirtinama ir įprasminama, tačiau ji niekad nėra baigtinė būsena, leidžianti atsipalaiduoti ir užsimiršti“.
Laisvė yra kaip budėjimas ir širdyje saugojantis savo ir savo tautos vertybes ir tautoje saugant jos vienybę ir laisvę. Kaip budėjimas prie Laisvės laužų 1991 metų sausį.
Ačiū visiems, kurie budėjo tada ir budi šiandien, ir ačiū už garbingą įvertinimą, kurį priimu kaip to paties bendro budėjimo, bendro darbo, bendro gyvenimo vardan laisvės ženklą. Labai jums ačiū.
2016 metų Laisvės premijos laureato, Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta sausio 13-ąją surengtame iškilmingame Seimo posėdyje
