Pradėkime nuo tramvajaus. Simpatijas šiai transporto rūšiai A.Zuokas pradėjo demonstruoti dar tada, kai abonentiniai skandalai visu stiprumu purtė Vilniaus miesto savivaldybę. Po pertraukos pradėjęs valdyti sostinę, A.Zuokas ir vėl grįžo prie ketinimų diegti tramvajų Vilniaus transporto sistemoje. Tam buvo gerai pasiruošta – „užsakytos“ ir ekspertų atliktos bei ne vieną šimtą tūkstančių litų kainavusios tyrimų studijos patvirtino, kad Vilnių „išgelbėti“ gali tik tramvajus. Tuo tarpu kiti ekspertai, kurie nėra tokie dideli tramvajaus entuziastai, įspėja, kad dėl Vilniaus gatvių struktūros ir miesto urbanistikos jokie tramvajai eismo spūsčių nepanaikins. Tiesiog tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis vietoje troleibusų važinės tramvajaus vagonėliai. „Gelbėjimo“ darbai prasidės jau netrukus, o vienos tramvajaus linijos įrengimas Vilniaus miesto biudžetui turėtų kainuoti apie 300 mln. litų.
Kita A.Zuoko svajonė – sava avialinijų kompanija. Per dvejus metus, be periodiškai vykstančių „Air Lituanica“ projektėlio pristatymų ir pažadų, kad jau visai netrukus vilniečiai tiesioginiais reisais galės skraidyti į Graikijos saloje įsteigtą naują Vilniaus seniūniją, nieko realaus neįvyko. Tiesa, jausdamas, kad vieno didžiausių rinkimų pažadų rinkėjai taip lengvai nepamirš, A.Zuokas bando desperatiškai ieškoti investuotojų ir galimų partnerių. Pasitelktos ir savivaldybės įmonės, kurios, pardavinėdamos savivaldybės turimą nekilnojamąjį turtą, bando sutelkti finansinius resursus avialinijų startui. Tačiau bet kuris aviacijos ekspertas patvirtins – civilinė aviacija yra sudėtingas ir itin didelių investicijų reikalaujantis verslas. Liūdnos „FlyLAL“, „AirBaltic“ ar visai šviežia „Aerosvit“ istorijos patvirtina, kad suvaldyti ir sėkmingai vystyti avialinijų verslą gali ne bet kas. Matant kaip A.Zuokui sekas susitvarkyti su elektroninės viešojo transporto bilieto sistemos diegimu ir eksploatacija („Vilniečio kortelė“), didelių perspektyvų, matyt, tikėtis neverta. Todėl net jeigu vargais ne galais „Air Lituanica“ pavyktų pakilti ir pradėti skraidyti, galiausiai tokie skrydžiai virstų milžiniškomis skolomis miestui.
Išskirtinis mero dėmesys, o taip pat ir savivaldybės biudžeto lėšos, skiriami ir naujiems kultūros objektams. Dar 2007 metais A.Zuoko inicijuotas Guggenheimo muziejaus projektas, paslapčia nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių, vėl yra bandomas gaivinti. Šį kartą – pakeitus muziejaus pavadinimą ir pasitelkus savivaldybės įmonę „Vilniaus planas“, tačiau su tuo pačiu architektūriniu Z.Hadid projektu, kontroversišku Jono Meko vizualiųjų menų centru ir „Fluxus“ kolekcija, už kurią milijonai iš savivaldybės biudžeto bus mokami dar iki 2015 metų. Vilniuje katastrofiškai trūkstant vietų vaikų darželiuose ir mokyklose, šios A.Zuoko ambicijos realizavimas, galintis kainuoti net kelis šimtus milijonų, atrodo daugiau negu keistas.
Taigi akivaizdu, kad turėdamas visišką fantazijų įgyvendinimo monopolį Vilniaus miesto savivaldybėje, A.Zuokas net nesiruošia taupyti. Ir tam nesutrukdys prie milijardo litų artėjanti sostinės savivaldybės skola. Tiesiog mero kadencija per trumpa taupymui. Tuo tarpu pasibaigusiu dyzelinu autobusuose ar išjungta elektros energija troleibusuose bus pasiūlyta pasirūpinti Seimui ar Vyriausybei, kaip jau ne kartą yra buvę.