Šiuolaikinį mokytoją reiktų suprasti kaip ugdymo vadovą, gebantį aplinkos resursus panaudoti kryptingam jaunos asmenybės formavimuisi. Ši profesija reikalauja nuolatinio lankstumo, leidžiančio prisiderinti prie sparčiai besikeičiančios realybės, taip pat mokytojas privalo turėti tvirtą pagrindinių žinių bagažą bei turtingą metodinių įrankių komplektą.
Visuomenei nuolat akcentuojant mokytojo profesijos prestižo klausimą, reikia suprasti, kad kitaip nei tarpukario metais, tvirtų, nekvestionuojamų ir plačių žinių turinčio profesionalo šiandien paruošti neįmanoma. Todėl būtina koncentruotis į mokytojų tarpusavio bendravimą ir aktyvią sąveiką su mokslo bei įvairių pramonės sričių specialistų tinklu. Visos šios pusės yra suinteresuotos sėkminga mokykla, todėl tik glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo bei efektyvios, viena kitą papildančios sąveikos pagalba toks tinklų modelis gali išspręsti šiandienos iššūkius mokyklose ir visoje ugdymo sistemoje.
Visuomenei nuolat akcentuojant mokytojo profesijos prestižo klausimą, reikia suprasti, kad kitaip nei tarpukario metais, tvirtų, nekvestionuojamų ir plačių žinių turinčio profesionalo šiandien paruošti neįmanoma.
Be to, lig šiol ugdymo sistemoje menką vaidmenį atlikdavo edukologiniai tyrimai, kuriuos vis uždaresne tampanti edukologų benduomenė apgaubė tokia unikalaus moksliškumo aura, kad kitų mokslų atstovai vis sunkiau apskritai juose rasdavo moksliškumo apraiškų. Mokymo procese trūksta šiuolaikiškumo, kuris mokymosi turinį ir jo formą paverstų aktualia ir artima jaunam, smalsiam žmogui. Ir čia pagaliau stebime pozityvius poslinkius – mokytojų rengimas telkiamas plataus profilio universitetuose. Tai reiškia, kad pedagogika gali įgyti visiškai naują veidą.
Tam atliekame ir pirmuosius žingsnius. Vilniaus universitete gamtos mokslų mokytojais norintys tapti studentai galės užmegzti tvirtus ryšius su dalyko (chemijos, fizikos, biologijos ir matematikos) akademine bendruomene ir mokykloje taikyti sukauptas žinias, remdamiesi šio tarpdalykinio bendradarbiavimo patirtimi.
Kartu studentams bus suteikiami visų gamtos mokslų dalykų pagrindai ir vieno iš kelių dalykų specializacija, be to, mokytojai bus rengiami naujos kartos mokyklai suteikiant programavimo ir robotikos pagrindus. Esant poreikiui bus sudaromos galimybės trūkstamas žinias papildyti keliais dalykiniais kursais ir išmokti dėstyti kitus gamtos mokslus. O svarbiausia tai, jog ilgainiui bus kuriama nauja patirties dalijimosi tarp kolegų mokytojų, dalyko mokslininkų ir praktikų kultūra.
Besikeičiant mokytojui turi keistis ir valstybės požiūris į mokytojų rengimą, kurį valstybė yra įpratusi besąlygiškai reguliuoti. STEAM filosofijos įgyvendinimas rengiant pedagogus nepanaikina valstybės atsakomybės planuojant, kiek ir kokių mokytojų reikia, bet reikalauja didesnio nei dabar pasitikėjimo mokytojus rengiančiomis aukštosiomis mokyklomis.
Perdėtas ugdymo turinio ir proceso reguliavimas – tai praeitų šimtmečių socialinės inžinerijos paveldas. Pats laikas pripažinti, kad ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje nėra žinojimas, kurį kokia nors institucija galėtų monopolizuoti. Priešingu atveju turime susitaikyti, kad kūrybingi ir kritiškai mąstantys mokytojai bus spaudžiami būti instrukcijų vykdytojais, o didžiosios ugdymo mokslo išminties saugotojais ir toliau liks ministerijų ar švietimų skyrių tarnautojai.
Šiuolaikinis pedagoginis žinojimas turi būti kuriamas akademinėje aplinkoje, kurioje technologinis ir gamtamokslinis pažinimas dera su humanitarine įžvalga ir socialinių mokslų ugdoma atsakomybe už visuomenę ir jos ateitį. Bet kokie mėginimai grąžinti edukologinius tyrimus į uždarą rezervatą tik atitolintų mus nuo pagrindinio šiuolaikinės pedagogikos paradigmos – ugdyti gebėjimus ir formuoti požiūrius, kurių reikalauja nuolat besikeičianti, mobili ir tarpkultūrinė visuomenė.
Valdas Jaskūnas yra Vilniaus universiteto studijų prorektorius.
