1943 metais Kursko mūšį laimėjo Sovietų Sąjunga. Vokietijos bandymas perimti iniciatyvą nepavyko, ji buvo priversta pereiti į gynybą. Karo strategiją išmanantieji suprato, kad Trečiojo Reicho žygis į Rusiją patyrė lemtingą nesėkmę.
Vokietijos laikysena ėmė keistis. Jai reikėjo išteklių ir sąjungininkų. Atsirado vilčių, kad Vokietijos pozicija Lietuvos nepriklausomybės ar didesnio savarankiškumo atžvilgiu švelnės, kryps mums palankesne linkme. Taip pat buvo aišku, kad numatomoje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės labai svarbu lietuviams turėti savo kariuomenę.
Prisimindami 1917-1920 metų nepriklausomybės kovas – politines ir mūšių laukuose – lietuvių patriotai, karininkai ir diplomatai tikėjosi, kad Vokietijai pasirašius separatinę taiką ar kitaip susitarus su Vakarų sąjungininkais, pavyks atkurti paneigtą Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau už šį tikslą dar reikės pakovoti. Todėl didesnio įsitraukimo į Vokietijos kuriamas karines ir darbo organizacijas reikia visokiais būdais vengti, o tuo pat metu išnaudoti kiekvieną progą kurti struktūras, kurios galėtų tapti Lietuvos kariuomenės branduoliu.
Šiuo klausimu veikė Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Jam pavyko rasti supratimo kariuomenės sluoksniuose. Vokiškasis pragmatizmas reikalavo telkti visas įmanomas jėgas prieš Sovietų Sąjungą. 1944 metų pradžioje vokiečiai nustojo vežti žmones darbams į Vokietiją, ieškojo paramos tarp žmonių, turinčių autortitetą Lietuvos visuomenėje. Susidarė sąlygos nuveikti kažką realaus.
Generolas Povilas Plechavičius, žinomas dėl savo be kompromisinio nusistatymo Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu ir patriotinės laikysenos, iškėlė vokiečiams aiškias sąlygas, kuriomis jis sutiktų formuoti lietuvišką ginkluotą pajėgą. Tai sudarė teisinį pamatą kariniam branduoliui, iš kurio ateityje būtų galėjusi atsirasti Lietuvos kariuomenė. Tokiu būdu P.Plechavičius sutiko imtis Vietinės rinktinės formavimo.
Iniciatyva sulaukė plataus Lietuvos jaunimo palaikymo. Kandidatų jungtis į Vietinę rinktinę atsirado kelis kartus daugiau, nei buvo numatyta vietų. Nesant galimybių priimti visus, Plechavičius neviešai ėmė kurti neformalią struktūrą, vadinamuosius saugūnus, kuri buvo panaši į buvusią Lietuvos šaulių sąjungą. Tai sudarė tam tikrą Vietinės rinktinės ir viso lietuviško karinio establišmento vietinį tinklą, kuris slapta ginklavosi.
Tokia netikėta lietuvių organizacinė sėkmė išgąsdino vokiečių nacionalsocialistinį elitą. Į Lietuvą skubiai atvyko SS vadas Himleris. Jis pakeitė iki tol buvusią Lietuvoje slaptųjų tarnybų ir okupacinio režimo vadovybę, paskirdamas į svarbiausią postą generolą majorą Hintze. Toks pokytis Vietinei rinktinei nieko gero nežadėjo.
Prasidėjo trintis, bandymai perimti rinktinės batalionus, atsirado problemų su apginklavimu ir logistika. P.Plechavičiaus bandymai ginti Vietinę rinktinę einant nuolaidų vokiečiams keliu – vaisių nedavė. Jis nesutiko pasisakyti prieš Vakarų sąjungininkus, priešinosi bandymams papildyti Vokiečių kariuomenę lietuviais. Generolui atsistatydinus, Vietinė rintinė buvo išformuota, dalis karių sušaudyta, dalis išvežta į Vokietiją. Likusieji – išsislapstė. Kai kurie su ginklais ir uniformomis. Rinktinės vadovybė, su gen. Povilu Plechavičiumi priešakyje, buvo įkalinta Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
Proga suformuoti Lietuvos kariuomenę laiku ir tinkama forma – žlugo. Nacių partijos ir Himlerio trumparegiškumas sužlugdė iš esmės gerą iniciatyvą.
1944 metų birželio 4 d. Normandijoje pradėjo išsilaipinimą amerikiečių, britų, kanadiečių ir kitų vakarų sąjungininkų daliniai. Vokietijos padėtį tai pablogino iš esmės. Nesulaikius sąjungininkų išsilaipinimo srityje, nebuvo galimybių suformuoti gynybinę liniją. Pagal susitarimą su amerikiečiais ir britais, didįjį puolimą pradėjo ir Raudonoji Armija. Tai vadinamoji Bagrationo strateginė operacija. Per kelis mėnesius sovietams pavyko forsuoti Dniepro gynybinę liniją. Bandymai gintis didžiuosiuose miestuose daug naudos nedavė, todėl frontas nusirito ne tik per Baltarusiją, Ukrainą, bet ir per Lietuvą.
Vokiečiams nepavyko sulaikyti sovietų net prie Nemuno linijos: forsavę šią upę ties Darsūniškiu sovietų tankai pasiekė Marijampolę, taip sužlugdydami vokiečių gynybines pastangas Kaune. Frontas nusistovėjo tik prie Rytprūsių sienos, o šiaurės Lietuvoje prie Ventos upės. Į Prūsiją pasitraukė ne tik vermachtas, bet ir visos nacių organizacijos
Tokia netikėta atomazga sujaukė vokiečių planus, pakirto armijų grupės „Centras“ pajėgas. Buvo prarasta daug karių ir karo technikos. Žlugo ir lietuvių rezistencijos planai. Buvo tikimasi, kad frontui prie Nemuno nusistovėjus, Užnemunėje pavyks organizuoti rimtesnį pasipriešinimą. Panašiai nutiko ir Šiaurės Rytų Lietuvoje – Aukštaitijos rezistentai, priklausę įvairioms organizacijoms, buvo priversti trauktis su pabėgėliais ir vokiečių kariuomene. Kartu su jais traukėsi ir jaunimas, vengiantis priverstinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Nespėję pasitraukti dideliais būriais rinkosi Lietuvos miškuose.
Šioje suirutėje nebeliko aiškios vadovybės – nei tarp lietuvių, nei tarp vokiečių civilinės valdžios. Nuo raudonojo maro pasitraukusiems lietuviams teliko iš esmės du keliai – Lietuvos laisvės armijos pavyzdžiu pereiti į nelegalią padėtį, pasirenkant partizaninės kovos būdą, arba kovoti drauge su vokiečiais, bandant išlaikant lietuvišką vėliavą.
Klausimas buvo sprendžiamas liepos 28 dienos atstovų susitikime Pievėnuose bei liepos 29 d. Viekšniuose. Balsų dauguma buvo nutarta pasirinkti antrąjį kelią, jei vokiečiai nesikiš į lietuviškų dalinių kūrimą ir duos uniformų bei ginklų. Pievėnų susirinkimas vadu išsirinko kpt. Izidorių Jatulį, štabo viršininku – kapitoną Joną Čėsną, patarėju – kun. dr. J. Steponavičių. Jis atliko tarpininko su vokiečių kariuomenės vadovybe funkcijas.
Lietuviškas junginys buvo pavadintas Tėvynės apsaugos rinktine, štabas įkurtas Plinkšiuose, o jam vadovauti pradėta ieškoti vyresniojo karininko. Tačiau vyresnieji karininkai bendradarbiauti su vokiečiais nebuvo linkę. Pasimokyta iš gen. Povilo Plechavičiaus patirties. Pats P.Plechavičius, tik ką paleistas iš Salaspilio koncentracijos stovyklos, užimti rinktinės vado pareigas atsisakė dėl pašlijusios sveikatos.
Prie Tėvynės apsaugos rinktinės prisijungė penki pulkininkai. Tačiau Mečys Kareiva inspektuodamas dalinius netikėtai mirė. Kun. Steponavičius užmezgė ryšius su Žemaitijoje dislokuotos vokiečių kariuomenės pulk. Mioderiu (Hellmuth Mäder). Jis kaip tik buvo atvykęs į frontą Lietuvoje po sužeidimo Narvos fronte.
Mioderis trumpai tarnavo mokomajame Šiaurės armijų grupės centre. Prasidėjus vasaros puolimui, nuo liepos 24 dienos buvo paskirtas vadovauti Šiaulių gynybai, trumpai vadovavo visai Centro kovinei grupei, dengusiai fronto barą tarp Kuršo ir Prūsijos. Už sėkmingas kovas rugpjūčio 27 dieną buvo apdovanotas ąžuolo vainiku prie Riterio kryžiaus.
Šis karininkas, nesileisdamas į politines detales, sutiko būti rinktinės vadu ir tuo pačiu – tarpininku su vaokiečių kariuomenės vadovybe. Iki galo nepatvirtintais duomenimis, pulkininkas vadovavo savo vardo operacinei grupei Kampfgruppe Möder, kuri kartais tiesiogiai siejama su sukurta Tėvynės apsaugos rinktine. Pulkininkas tikėjosi suformuoti Lietuvišką diviziją bent iš trijų pulkų, bet iki galo suformuoti pavyko tik pirmąjį Lietuvių pulką (vadas – mjr. A. Urbonas). Jis saugojo Ventos liniją nuo Papilės iki Mažeikių, pridengdamas vokiečių dalinių reorganizaciją po atsitraukimo. Vėliau, rugsėjo pradžioje, pulkas buvo atitrauktas iki Sedos, kur įsirengė labiau patikimas pozicijas.
Buvo pradėtas organizuoti ir antrasis pulkas Barstyčiuose. Jam vadovauti buvo paskirtas plk. Mečys Kareiva, o jam staiga mirus – plk. ltn. M.Naujokas. Taip pat buvo susitarta, kad grįžtantys iš kovų lietuvių savisaugos batalionai bus priskiriami trečiajam pulkui Telšiuose. Taip tikėtasi suformuoti Lietuvių Savanorių diviziją.
Tėvynės apsaugos rinktinė buvo sudaryta iš labai įvairių organizacijų ir asmenų. Organizaciniu požiūriu vyravo minėtieji P.Plechavičiaus saugūniai – savisaugos dalinių kariai, 1940-1941 metų LAF sukilėlių pagrindu sudaryti Laisvės fronto kariai, prie savivaldos birželio mėnesį steigtų komendantūrų, policijos pareigūnai, plechavičiukai, vienas kitas Lietuvos laisvės armijos vanagas, atsitikrinai ar tyčia infiltruotas į TAR karių eiles. Mat, Lietuvos laisvės armija, kurios stovykla buvo visai netoli, Plateliuose, oponavo idėjai kurti vokiečių pavaldumo karinius dalinius, tačiau fiziškai atkurti ryšių su Sovietų okupuota Lietuvos dalimi negalėjo.
Tėvynės apsaugos rinktinė iš esmės buvo būdas legalizuoti iki šios slaptai veikusias organizacijas po kovos su Sovietų pajėgomis vėliava. Tačiau didžiausią rinktinės dalį sudarė neapmokyti 19-20 metų ar dar jaunesnis jaunimas, bėgęs nuo priverstinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tai nebuvo vien žemaičiai. Nemažą rinktinės dalį sudarė jauni vyrai, pasitraukę iš Aukštaitijos. Iš viso rinktinėje buvo, manoma, 6000 vyrų.
Didžiausia šio suvestinio junginio problema buvo ta, kad prie rinktinės prisijungė tik 122 karininkai ir neaiškus skaičius puskarininkių. Net ir aukštesnio laipsnio karininkai neturėjo patirties pėstininkų rikiuotėje, o tikros karinės patirties, ko gero, neturėjo niekas. Karininkai, tarnavę savisaugos daliniuose, kovų fronte patirties neturėjo, atliko policines ar apsaugos funkcijas. Net paviršutiniškam karių parengimui reikėjo bent trijų mėnesių.
Patys vokiečiai kareivių parengimui karo metu skyrė šešis mėnesius. O šiuo atveju tebuvo galima kalbėti savaites, tuo pačiu metu dar ir vykdant budėjimus bei einant sargybas. Aprūpinimas karine amunicija – uniformomis, ryšio priemonėmis, automatiniais ginklais – irgi buvo nepakankamas, nekalbant jau apie tankus, artilerijos pabūklus. Jų lietuviai negalėjo tikėtis vien dėl to, kad išmokti jais tinkamai naudotis reikėjo daugiau laiko ir mokymuisi reikalingų sąlygų. Buvo žadama sustiprinti rinktinę, šiandien sakytume, „įgalintojais“ – vokiečių kariuomenės pajėgomis.
Tuo metu lietuviams labiausiai rūpėjo politiniai rinktinės aspektai – kad rinktinė turėtų lietuviškus ženklus ir kariai duotų priesaiką ne Vokietijai, ne vokiečių kariuomenės vadovybei, o Lietuvai, savo vadams. Vienijo visus bendras priešas. Šį kartą niekas nesutrukdė viską padaryti lietuviškai. Rinktinė netgi leido savo laikraštį „Lietuvos gynėjas“, iki rugsėjo vidurio išėjo penki numeriai.
Raudonoji armija tuo metu baigė pergrupavimą, papildymą atsargomis ir pradėjo naują operaciją. Tai buvo Baltijos ofensyva arba puolimas. Ši operacija turėjo užbaigti tai, ko nespėta padaryti Bagrationo operacijos metu – baigti naikinti vokiečių armijų grupės „Centras“ padalinius ir sunaikinti armijų grupę „Šiaurė“. Natūralu, kad pagrindiniu puolimo objektu tapo Klaipėda ir Lietuvos pajūris, sudaręs sąlygas atskirti sausumoje Prūsijos ir Kuršo pajėgas.
Vokietijos vadovybė stengėsi išlaikyti visą Baltijos regioną, o neišgalint to padaryti – išlaikyti placdarmą Kuršo regione, naudojantis jūrinių pajėgų persvara Baltijos jūroje. Iš Kuršo, patogiai progai pasitaikius, buvo tikimasi kontratakuoti ir atkirsti visus Raudonosios armijos junginius, įlindusius giliau į Lietuvą. Nors tokie planai atrodė fantastiškai, jie realiai darė poveikį jėgų paskirstymui. Lietuvos karo veiksmų teatras tapo labai svarbus sovietams ir nesvarbus Vokietijai. Išimtis buvo tik Klaipėda, kuri tapo paversta sausumos ir jūrų tvirtove.
Klaipėdos užėmimui buvo pasitelktos Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto pajėgos, puolusios nuo Latvijos ir šiaurė Lietuvos Klaipėdos kryptimi – tiesiog per Tėvynės apsaugos rinktinės gynybos ruožą. Konkrečiai Sedos kryptimi puolė 6 gvardijos smūginės armijos (vadovaujamos gen. plk. I. Čistiakovo) tankų batalionai. Paskui juos antrąjame ešelone judėjo 67 gvardijos šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. A.Baskovo. Spalio 5 dieną šios pajėgos prasiveržė pro Ventos pozicijas, o spalio 7-osios ryte keliasdešimt tankų, su pėstininkais, sėdinčiais ant jų, pasirodė prieš akis Sedos gynėjams iš šiaurės rytų.
Pirmojo Lietuvių pulko kariai (pulke – apie tūkstantis vyrų) buvo užėmę Sedos prieigų gynybą puslankiu: Šiaurės rytų kryptį dengė II batalionas, Rytų kryptį – I batalionas, o pietryčių – kaip galima spėti iš kelių liudininkų sudarytų schemų – trečias batalionas. Trečiasis batalionas galėjo būti ir rezerve, apie jį esama prieštaringų žinių. Tokiu būdu didžiausias smūgis teko 1 batalionui, jo 1-ąjai ir 2-ąjai kupoms, prie kurių kaip tik veikė vienintelės prieštankinis pajėgumas – panzerfaustais ginkluotas prieštankinis būrys, pavadintas 4 sunkiųjų pabūklų kuopa. Būtent šio padalinio kariams pavyko pamušti 8 tankus.
Esmė ta, kad panzerfaustas sunkiai pramuša pagrindinį tanko šarvą, reikia tankus prisileisti iš arčiau ir pataikyti sviediniu iš šono arba užnugario, kur šarvas plonesnis. Tačiau ilgas laukimas gali kainuoti gyvybę susikovus su tankus lydinčiais pėstininkais. Akivaizdu, kad kartą nepataikius šansai likti gyviems nėra dideli. Viskas įvyko akimirksniu, neapšaudyti ankstesnėse kovose jaunuoliai, sugebėję suduoti pirmą smūgį, turėjo greitai trauktis, bet čia jiems kelią pastojo Varduvos upė, kuri nėra labai plati, bet pakankamai gili, kad su ginklais ir amunicija besitraukiantiems lietuviams taptų rimta kliūtimi. Kaip tik čia žuvo daugiausiai rinktinės karių. Jų skaičius naujausiais duomenimis yra apie 110. Taigi, tai dešimtadalis ar daugiau mūšyje dalyvavusių karių.
Pasitraukusį pulką buvo bandyta sustabdyti Barstyčiuose, kur veikė bent vienas antrojo pulko batalionas. Tačiau sovietų puolimo tempas buvo toks spartus, kad to padaryti nebuvo įmanomą ir rinktinės kariai traukėsi lik Kretingos, vėliau pateko į Klaipėdą, o vėliau buvo palikti ginti Kuršių nerijos ir Rytprūsių. Rinktinės kariai buvo performuoti į 8-nias statybos-pionierių kuopas, statė įtvirtinimus prie Lomžos, Gdansko, Liubeko ir Pilau (dabar Baltijskas).
Kokia buvo šių kovų prasmė? Karo metu ne visada yra laiko ilgiems apmąstymams ir toli siekiantiems modeliavimams. Reikia spręsti čia ir dabar iš tų alternatyvų, kokios tuo metu buvo. Buvo pasirinktas atviros kovos kelias, taip aprūpinant karius uniformomis ir ginklais. Jeigu būtų pavykę apsiginti, jeigu vokiečiai būtų atsiuntę pagalbą, jeigu kitoks būtų jų planas, po šių kovų atsilaikiusi rinktinė būtų performuota į diviziją ir sudariusi būsimos kariuomenės branduolį, iš kurio, Vokietijai susitarus su sąjungininkais, būtų galima atkurti Lietuvos kariuomenę.
Likimas lėmė kitaip. Rimta kova truko tik keliasdešimt minučių. Po jos – sunkus atsitraukimas ir kiti karo baisumai. Bet kariai padarė valingą sprendimą – prisiėmė atsakomybę, realiai stojo į kovą, pasiekė tam tikrą rezultatą, galų gale – žuvo už Tėvynę. Tas 110 karių per keliadešimt minučių nėra mažai – Nepriklausomybės kovose per trejus metus žuvo kiek daugiau nei 2000 karių.
Kaip gi mes atmename šias kovas ir kaip įamžintas jų aukos atminimas?
Sedos kapinėse esama kelių paminklų su pavardėmis, tačiau didžiojoje palaidojimų dalyje nėra palaidojimo ženklų, kapinių pasieniu auga pasodinti augalai. Mūšiui pasibaigus čia buvusiame apkase, vietinio kunigo iniciatyva, buvo laidojami vietoje žuvusieji ir iš kitų vietų surinkti karių kūnai. Jie sulaidoti tokia tvarka, kad galvos būtų prie galvų, o kojos prie kojų. Buvo surinkti ir žuvusiųjų dokumentai, todėl yra tikimybė atkurti žuvusiųjų pavardes.
Išliko ir pirmojo Lietuvių pulko archyvas. Antrojo pilko archyvas neišliko, gal todėl ir žinių apie jo formavimą yra nedaug. Būtina pastatyti šių kovų mastą atitinkantį paminklą, o prie Bažnyčios gatvės, šalia kapinių – įrengti rudą kultūros paveldą ženklinančią rodyklę.
Kad nebūtų gėda.
