Pradėjus kalbėti, kaip jie turėtų būti sujungti, kad pagerėtų studijų kokybė ir padidėtų institucijų ūkiškumas bei valdymo efektyvumas, nukrypo dėmesys ir į tai, kaip universitetai yra valdomi. Tačiau, panašu, kad užuot skatinus atvirumą visuomenei bei socialiniam dialogui, aukštojo mokslo įstaigas siūloma sukti priešinga kryptimi.
Seimui pateiktos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriose siūloma keisti aukštųjų mokyklų rektorių rinkimo tvarką. Siūloma, jog už rektoriaus rinkimą taptų atsakingas universiteto Senatas, kurio nariais yra paties universiteto darbuotojai. Dar daugiau, Senatui planuojama perleisti ir sprendimus dėl disponavimo lėšomis bei universitetams priklausančiu turtu.
Tokie pasiūlymai, planuojamos aukštojo mokslo reformos fone, skamba net, sakyčiau, bauginančiai. Sujungus universitetus ir konsolidavus jų valdymą, aukštųjų mokyklų rektoriai, kurių liktų vos keli, taptų nebe aukštųjų mokyklų vadovais, o beveik atskirų respublikų valdovais.
Universitetas – visai šaliai svarbi institucija, integrali socialinio audinio dalis, kuri tobulėti, keistis ir augti gali tik kartu su visa visuomene.
Lietuvos verslo konfederacija (LVK) palaiko planuojamą aukštojo mokslo reformą ir pritaria, kad siekiant gerinti aukštojo mokslo kokybę, kelti lietuviško diplomo vertę būtina sutelkti jėgas bei išteklius. Tačiau norui užsidaryti savo karalystėje ir neieškoti sąlyčio taškų su likusia visuomene, nusigręžti nuo verslo – mokesčių mokėtojų, iš kurių pinigų ir gyvena universitetai, tam pritarti negalime.
Universitetas – visai šaliai svarbi institucija, integrali socialinio audinio dalis, kuri tobulėti, keistis ir augti gali tik kartu su visa visuomene, girdėdama ir reaguodama į jos poreikius.
Šis principas praktiškai veikia pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Valstybinių aukštųjų mokyklų rektorius renka Taryba, o jos nariais gali tapti nepriekaištingos reputacijos asmenys, ėję ar einantys atsakingas pareigas švietimo, mokslo, kultūros, viešosios veiklos ar verslo srityje ir jiems nėra privaloma būti universiteto akademinės bendruomenės nariu. Taryba ne tik renka rektorių, bet ir turi prerogatyvą nustatyti aukštosios mokyklos lėšų ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką.
Įprasta ir pasiteisinusi tvarka atspindi aukštųjų mokyklų atvirumo ir skaidrumo principus, taip pat suteikia galimybę visuomenei bei socialiniams partneriams dalyvauti aukštųjų mokyklų valdyme. Galimybė verslo atstovams įsilieti į Tarybas – tai būdas jausti ne tik akademinės visuomenės pulsą bei aktualijas, bet ir aiškiai perteikti verslo bei kitų visuomenės grupių poreikius bei prioritetus. Taip mes galime numatyti perspektyvias studijų kryptis, įvertinti specialistų poreikį dabar bei ateityje.
Tiems, kurie sako, kad visuomenė neturi kištis į universitetų reikalus, nes esą tų reikalų niekas geriau nežino už žmones „iš vidaus“, derėtų prisiminti, kad pernelyg užsižiūrėjus į vieną medį nustojama matyti visą mišką. Dar yra legenda apie save įsimylėjusį vaikiną Narcizą, kuris tol žvelgė į savo nuostabų atvaizdą vandenyje, kol įkrito į upę ir nuskendo.
Nepamirškime, kad būtinos reformos dažnai būna „nepatogios“, bet būtinos, o svarbiausi strateginiai sprendimai bei siūlymai dažnai kyla ne iš vidaus, bet iš išorės. Tad būtent aukštojo mokslo įstaigos turi tapti atvirumo ir skaidrumo valstybėje lyderiais, o ne uždaromis valstybėmis valstybėje.
