Žaidimų pasaulyje meškere galima laikyti loterijos bilietą, kurį nusipirkęs žmogus laukia lemtingojo lošimo. Tinklo alegorija šiuo atveju taptų pramogos lošimo namuose ar prie automatų – kur lošimo intensyvumas, apimtys, ir azartas – visai kitokie negu loterijoje.
Keista, kad Seimo nariai siūlo padidinti visų žaidimų apmokestinimą, neatsižvelgdami į tai, kad būtent azartinių lošimų verslas, o ne loterijų organizatoriai dabar Lietuvoje moka mažiau mokesčių.
Svarstant loterijų ir azartinių lošimų mokesčių keitimą, būtina įvertinti loterijų ir azartinių lošimų skirtumus bei poveikį socialiniams procesams, dabartinį šių sektorių apmokestinimą, jų indėlį į visuomenei naudingas sritis. Vaizdžiai tariant, būtina išsiaiškinti, kuo skiriasi žūklautojai tinklu nuo meškeriotojų.
Ar visi žaidimai vienodi?
Tarp azartinių lošimų ir loterijų yra ženklių skirtumų, kurie ir turėtų lemti jų apmokestinimą. Juk kuo žaidimas azartiškesnis, tuo didesnis reikalingas reguliavimas. O mokesčiai – vienas pagrindinių valstybės įrankių skatinant ar ribojant vieną ar kitą veiklą.
Vienas iš skirtumų – lošimų salonuose pralošus galima čia ir dabar žaisti vėl ir vėl, kol turi savų ar skolintų pinigų, ir ypač didėja noras atsilošti, kai pralošiama daug pinigų. Loterijos šiuo aspektu yra daug mažiau įtraukiančios – pavyzdžiui, didžiausiose loterijose su patraukliausiais prizais naujo loterijos tiražo reikia laukti keletą dienų ar savaitę.
Dar vienas stimulas, kuris didina įsitraukimą į azartinius lošimus, yra sudaromas įspūdis, kad žaidėjas savo sumanumu gali lemti laimėjimą ar pralaimėjimą – paspausiu mygtuką reikiamu metu, geriau skaičiuosiu, turiu savo „sistemą“. Realybėje lošėjui kontroliuoti žaidimą tiek loterijose, tiek lošimuose yra neįmanoma, nes laimėjimą lemia atsitiktinumas. Skiriasi tiktai žaidėjui sudaromas įspūdis, kad jis pats gali lemti laimėjimą.
Didžiulis skirtumas tarp skirtingų žaidimų yra dalyvavimo žaidime kaina. Tai aktualu ir visuomenei, nes prasilošiantys žmonės yra socialinė problema. Akivaizdu, kad dalyvavimo loterijose kaina yra daug mažesnė.
Šiemet atlikta „Vilmorus“ apklausa rodo, kad 27 proc. loterijose dalyvavusių žmonių vieno loterijos pirkimo metu jai išleidžia iki 1 euro, 63 proc. respondentų loterijai išleidžia iki 4,99 euro. Vos 1 procentas loterijai vieno pirkimo metu išleidžia daugiau nei 20 eurų.
Azartiniuose lošimuose 47 proc. lošėjų vieno lošimo metu išleidžia iki 20 eurų, 19 proc. išleidžia nuo 20 iki 50 eurų, 13 proc. išleidžia nuo 51 iki 100 eurų, 4 proc. išleidžia nuo 101 iki 300 eurų ir apie 1 proc. lošėjų vieno lošimo metu išleidžia daugiau nei 300 eurų. Natūralu, kad žaidime išleidžiant tokias skirtingas sumas, atsilošimo poreikis ir lūkestis taip pat išauga skirtingai.
Sveikas protas sako – kuo žaidimas yra azartiškesnis, tuo labiau jis yra įtraukiantis ir sukeliantis blogų pasekmių – priklausomybę, pinigų praradimą, skolas – ir tuo labiau jo prieinamumas turi būti ribojamas, taip pat – ir didinant mokesčius.
Žaidimams taikomi mokesčiai yra kaip alkoholiui taikomas akcizas – tai ne tik būdas surinkti pinigų į valstybės biudžetą, bet ir priemonė branginant prekę riboti jos prieinamumą. Akivaizdu, kad didesni mokesčiai turėtų būti taikomi aukštesnio azartiškumo lygio žaidimams – azartiniams lošimams, kurie labiau įtraukia, sukuria priklausomybę, sukelia psichologinių ir socialinių problemų.
Kokios yra pasekmės visuomenei?
Lyginant loterijas ir azartinius lošimus pagal jų poveikį visuomenei, matome, kad būtent lošimai sukelia rimtesnes neigiamas socialines pasekmes.
Kaip rodo minėta „Vilmorus“ apklausa, azartiniai lošimai gana dažnai įklampina žmones į skolų liūną. 20 procentų lošiančių žmonių skolinasi pinigų lošimams. Taigi, azartiniai lošimai skatina neigiamus procesus – pinigų skolinimasis lošimui, nesugebėjimas grąžinti skolų. Sukeldami priklausomybes, azartiniai lošimai įtraukia ir problemas sukelia ne tik pačiam lošiančiajam, bet ir jo artimiesiems, kuriems taip pat tenka spręsti azarto užvaldyto žmogaus problemas. Akivaizdu, kad dėl to valstybė turi reguliuoti ir riboti azartinių žaidimų prieinamumą.
Yra lošėjų, kurie, nebepajėgdami kovoti su priklausomybe, netgi patys prašo jų nebeįleisti į lošimų namus. O apie loterijose prasilošusį žmogų Lietuvoje niekas nėra girdėjęs, žmonių prašymų riboti jų dalyvavimą loterijose nėra gavusi ir Lošimų priežiūros tarnyba.
Kokie mokesčiai dabar?
Dabar loterijų ir azartinių lošimų bazė, nuo kurios skaičiuojamas mokestis, yra visiškai skirtinga. Lošimuose mokesčių bazė yra skirtumas tarp lošėjų sumokėtų pinigų ir atsiimtų laimėjimų arba lošimų įrangos fiksuotas mokestis, o loterijose – parduotų bilietų nominali vertė. Toks skirtumas lemia, kad loterijos jau sumoka didžiausias sumas mokesčių.
Palyginti su loterijomis, azartinių lošimų mokesčius kažkodėl siūloma kelti tik maža dalimi. Negana to, lošimų organizatoriai yra atleidžiami nuo socialinės atsakomybės – jie nėra įpareigojami kokia nors forma prisidėti prie visuomenės gerovės, nors istorijų apie prasilošusius piliečius ir sugriuvusius gyvenimus – vis daugiau.
Loterijų apmokestinimas Lietuvoje, kurioje loterijos sumoka 13 proc. nuo pardavimo pajamų, yra panašus, kaip ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Azartinių lošimų atveju mokesčiai yra panašūs Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tačiau nuo kitų regiono valstybių atsiliekame.
Mokesčių didinimą inicijuojantys valdžios žmonės taip pat pamiršta dar vieną svarbų dalyką – loterijos teisės aktais yra įpareigotos skirti konkretaus dydžio paramą Lietuvos sportui, tad didesnis mokesčių kastuvas automatiškai reikštų iškastas duobes geriausių Lietuvos sportininkų kelyje į olimpines žaidynes Tokijuje ir kitas svarbias varžybas.
Indėlis į visuomenės gerovę
Finansinis loterijų indėlis į olimpinį ir parolimpinį sportą yra net didesnis nei Lietuvos valstybės. O pritarus įstatymo projekto siūlymams, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas netektų maždaug 2,5 mln. iš 10 mln. eurų metinio biudžeto. Ketvirtadalio.
Ar norėtume, kad Lietuvos rinktinei olimpinėse žaidynėse atstovautų ne dvylika, o devyni geriausi krepšininkai? Geram sportininkų pasirengimui reikalingas kiekvienas euras. Juk po pergalių visi prezidentai ir premjerai kartoja, jog sportininkai – geriausi savo šalies ambasadoriai.
Lyginant įvairias Europos valstybes, Lietuvoje loterijos yra vienos labiausiai sportą remiančių loterijų Europoje ir jų skiriama parama yra didėjanti. Lietuvoje 2012 m. loterijos sportui skyrė 16,6 proc. savo pajamų, 2015 m. ši dalis siekė jau beveik penktadalį visų pajamų – 19,35 proc..
Daugiau nei Lietuvoje sportui skiria tik loterijos Lenkijoje ir Norvegijoje. Kitose Europos valstybėse, kur loterijos remia sportą, skiriama pajamų dalis yra mažesnė. Pavyzdžiui, 2015 m. Austrija skyrė 10,7 proc., Nyderlandai – 11,56 proc., Slovėnija – 11,27 proc., Šveicarija – 15,36 proc., Vokietija – 12,91 proc. pajamų.
Didesni mokesčiai – azartiniams lošimams
Siūlomas apmokestinimo didinimas sužlugdytų dalį Lietuvoje veikiančių loterijų, atimtų didelę dalį lėšų iš sporto. Ir šioje situacijoje laiminti šalis būtų azartiniai lošimai, kurie ir toliau didintų savo žaidėjų skaičių ir pajamas.
Padidintas loterijų apmokestinimas reikštų kitokius rezultatus nei valstybė tikėtųsi – būtų jaučiami ženklūs biudžeto praradimai, nes valstybei tektų finansuoti sportą pačiai arba palikti olimpinį ir parolimpinį judėjimus be dalies finansavimo.
Apibendrinant visus aspektus – loterijų ir azartinių lošimų skirtumus bei jų pasekmes visuomenei, šių sektorių dabartinį apmokestinimą bei jų indėlį į visuomenei naudingas sritis – akivaizdu, kad yra didelis skirtumas tarp azartinių lošimų ir loterijų.
Valstybė turėtų aiškiai atskirti loterijas ir azartinius žaidimus, ir didinti mokesčius azartiniams žaidimams. Juk su tinklu iš ežero lengva atimti gyvybę. O su meškere žmogus išmoksta mėgautis procesu ir jausti ryšį su gamta.
Valdas Sutkus yra Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
