Būtų sunku įsivaizduoti konkurencingą demokratinės šalies rinką, kurioje valstybės įmonė ne tik teikiamomis paslaugomis konkuruoja su privačiu verslu, bet ir turi realią įtaką sprendžiant klausimus ir dėl jos pačios veiklos reguliavimo.
Lietuvos valstybinių įmonių Grūto parke tai įmanoma. Štai statybų sertifikavimo srityje veikianti valstybinė įmonė imituoja konkurenciją su privačiais rinkos dalyviais. Maža to, Aplinkos ministerija, kuri yra šios valstybinės įmonės savininkė kontroliuoja šią rinką: t.y. suteikia arba nesuteikia įgaliojimus tokia veikla norinčioms užsiimti įmonėms. Taip pat minimos valstybinės įmonės vadovas yra nacionalinio akreditacijos biuro akreditacijos tarybos narys, tuo tarpu akreditacijos biuras akredituoja tokias sertifikavimo įstaigas.
Analogiškų dalykų yra ir kitų ministerijų prižiūrimose srityse. Pavyzdžiui, potencialiai pavojingų įrenginių tikrinimo rinka liberalizuota jau 2002 metais ir šioje rinkoje dirba akredituotos privataus kapitalo įmonės, tačiau dominuojančią rinkos padėtį užima Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausanti viešoji įstaiga. Ir vėl pati ministerija kontroliuoja tokių įstaigų darbą, suteikia įgaliojimus, skiria pinigų brangiai įrangai ir nereikalauja grąžos, o kas dar įdomiau – šios ministerijos pareigūnas yra konkuruojančios rinkoje viešosios įstaigos valdybos narys.
Taigi, kaip apibrėžti ir kaip traktuoti šiuos keistus darinius? Jeigu į šių įmonių vietas sustatytume privataus sektoriaus žaidėjus, situacija atrodytų mažų mažiausiai keistai.
Įsivaizduokime, kaip konkuruojantys mažmeninės prekybos tinklai, mobiliojo ryšio operatoriai, bankai ar gamybos įmonės priima sprendimus dėl konkurentų veiklos reguliavimo. Įprasta ir logiška, kad tame pačiame sektoriuje veikiančios įmonės arba vieningai gina sektoriaus interesus, arba jungiasi į savireguliavimo organizacijas. Tačiau visa tai pagrįsta savanorišku veikimu, o ne galios ir priklausomybės santykiu.
Akivaizdu, kad konkurencijos imitacija šioje situacijoje dar ne pats blogiausias aspektas. Jautrus atskleidžiamos ar tiesiog priverstinai atskleidžiamos komercinės informacijos klausimas verčia abejoti investicijų aplinkos sveikumu ir patrauklumu.
Taip pat neaišku, kokią pridėtinę vertę ar strateginę reikšmę valstybės įmonė turi sektoriuje, kuriame ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje sėkmingai veikia ir konkuruoja privačios bendrovės.
Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva 2016–2017 metais pagal konkurencingumą užima 41 vietą pasaulyje, o vienas žemiausiai vertinamų rodiklių yra institucinė aplinka. Būtent institucinei aplinkai priskiriama teisės viršenybė, biurokratijos ir korupcijos mažinimas formuoja investicinės aplinkos patrauklumą.
Vardan sveikos, verslui patrauklios ir vartotojams, klientams naudingos verslo aplinkos, vertėtų pradėti daryti tai, kas kam geriausiai pridera: privačioms bendrovėms plėtoti verslą, o valstybės institucijoms užsiimti verslo aplinkos reguliavimu, pagalba bei konsultavimu.
Valdas Sutkus yra Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas
