Taip, virš katalikų, o taip pat ir virš evangelikų bažnyčių galima pamatyti gaidžius. Tokius Lietuvoje nepažįstamus vaizdus galima stebėti ir Latvijoje, ir kitur. O paties gaidžio figūra yra susijusi su apaštalu Petru ir tai aprašyta Evangelijoje pagal Matą (26,34-35.69-75):
Jėzus Petrui tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.
Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.
Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“
Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“. Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
Gaidžiai ant bažnyčių bokštų perspėja, kad mes būtume budrūs, neišsigintume – neišsižadėtume Dievo.
Gaidžiai ant bažnyčių bokštų perspėja, kad mes būtume budrūs, neišsigintume – neišsižadėtume Dievo. Gaidys yra dienos skelbėjas, šviesos simbolis ir kvietimo ryto maldai įvaizdis.
Kartą vienas ūkininkas važiuodamas per mišką rado ant kelio sužeistą mažą erelį. Parsivežęs namo ūkininkas tą ereliuką paleido vištidėje. Per laiką erelis priprato prie naminių paukščių gyvenimo (asimiliavosi).
Kartą pas ūkininką apsilankė ornitologas, kuris pastebėjo neįprastą vištidės vaizdą. Ir paklaustas ūkininkas, kas čia per paukštis, tas atsakė – tai gaidys. Tačiau ornitologas atpažino, kad tai ne gaidys, o erelis.
Mokslininkas, paėmęs erelį ant rankos, bandė jį paleisti skristi. Bet erelis vis tiek greitai sugrįždavo prie savo vištų.
Vieną ankstų rytą, saulei tekant, ornitologas su ereliu užlipo ant kalno, iškleidė jo sparnus ir paleido skrydžiui. Erelis sėkmingai nuplasnojo, nes jo širdis buvo erelio, o ne gaidžio.
Panašiai ir krikščionys papuolę į bedievišką, sekuliarizuotą (supasaulietintą) aplinką dažnai prisitaiko prie jos, užmiršta savo Krikštą – išsižada Dievo. Pamiršta pakrikštytieji, kad yra pašaukti likti Dievo vaikais, Bažnyčios nariais, Jėzaus broliais ir sesėmis, pasaulio šviesa ir druska, Šventosios Dvasios šventovėmis ir t.t.
Prisiminkime Jurgį Zauerveiną (1831-1904). Jis buvo filologas, Europos tautinių mažumų teisių gynėjas, Biblijos vertėjas į įvairias kalbas. Zauerveinas 25 metus gyveno Klaipėdoje, lietuvių kalba parašė 13 knygų ir brošiūrų, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Jis 1879 m. sukūrė Mažosios Lietuvos Himną: „Lietuvninkai mes esam gimę“.
Vėliau koreguojant tekstą buvo pakeistas pirmasis žodis „Lietuvninkai“ į „Lietuviais“:
Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!
Tą garbę gavome užgimę, tą ir neturim leist pražūt. ...
Pakeiskime dar kartą pirmą žodį „Lietuviais“ į „Krikščioniais“:
Krikščioniais esame mes gimę, krikščioniais turime ir būt!
Tą garbę gavome užgimę, tą ir neturim leist pražūt!...
Prisiminkime ir vokiečių poetą Johaną Wolfgangą von Goete, kuris sakė: „Kai tautos dauguma nustoja tikėti į Dievą ir dvasinį pasaulį, ji pasmerkta blogiausiam materializmui, o tuo pačiu išnykimui.“
V.Žielys – Jelis yra evangelikų liuteronų kunigas.
