Rinkimai buvo visai neseniai ir dar nespėjome pamiršti jų metu į kairę ir dešinę dalintų pažadų, bet panašu, kad su trenksmu į Seimą atėjęs „valstiečių“ ir socialdemokratų duetas nieko doro taip ir nenuveikė. 100 dienų – tai ne 4 kadencijos metai, suprantama, bet jos labai iškalbingos, nes puikiai parodo ko galime tikėtis.
Jeigu kritikuoti – tai tik konstruktyviai. Suprantu, kad pirmasis valdančiosios daugumos darbas buvo sudaryti ministrų kabinetą ir Seimo struktūrą ir reikia pasakyti, kad tai jiems pavyko padaryti be didelių delsimų ir problemų. Suklupta tik ties teisingumo ministro skyrimu, bet palyginus su tuo, kas dėjosi praėjusio ministrų kabineto sudarymo metu – tai sąlyginai nedidelis nepatogumas. Beje, prisiminus ankstesnius Daukanto aikštės anglų kalbos testus, vis dar kyla klausimas kodėl Premjeras ir Seimo pirmininkas su kolegomis iš užsienio bendrauja per vertėjus? Kada gi pagaliau ir jiems bus skirtas anglų kalbos egzaminas Prezidentūroje?
Greitai ir sklandžiai sudaryta Vyriausybė ir Seimo struktūra turėjo reikšti ir greitų rinkiminių pažadų vykdymą, bet, deja, to taip ir nesulaukėme.
Taigi, greitai ir sklandžiai sudaryta Vyriausybė ir Seimo struktūra turėjo reikšti ir greitų rinkiminių pažadų vykdymą, bet, deja, to taip ir nesulaukėme.
O buvo žadėta, tikiu dar prisimenate, daug: valstybinis alkoholio pardavimo monopolis, valstybinės vaistinės, viešojo sektoriaus, švietimo reformos ir t.t. Ką turime vietoj to? Fortepijono, tautinio kostiumo ir automobilių nuomos bei kailinių skandalus.
Žinau, kad tai ne Vyriausybės 100 dienų, bet negalima jos nevertinti. Vis dar laukiame Vyriausybės veiksmų plano, bet panašu, kad jis buksuoja, kaip ir premjero S. Skvernelio lyderystė. Į viešumą išmestos reformų idėjos, švelniai tariant – neišbaigtos ir neracionalios. Kokia vis dėl to bus aukštojo mokslo reforma? Teišgirdome, kad Lietuvoje liks iki 5 universitetų. Ir viskas. Tyla.
Ar jau pamiršome, kaip buvo džiūgaujama, kai buvo draskomas geležinkelių monopolis? Tad kodėl dabar džiaugiamasi, kad bus kuriamas miškų monopolis?
Urėdijų reformą? Reikalinga, bet panašu, kad be idėjos tiesiog visas jas panaikinti nieko daugiau nėra. Ar jau pamiršome, kaip buvo džiūgaujama, kai buvo draskomas geležinkelių monopolis? Tad kodėl dabar džiaugiamasi, kad bus kuriamas miškų monopolis? Jeigu urėdijos yra partijų lesyklėlės – reikia jas draskyti ir naikinti, bet kam vietoj jų kurti vienas dideles partines (ar kitos politinės jėgos) ėdžias – man visiškai neaišku. O kaip su vaistų kainų mažinimu? Keli pareiškimai iš premjero ir sveikatos ministro, kad reikia kažką daryti – tik tiek.
Vilties tik suteikia susisiekimo ministro R. Masiulio vykdomos pertvarkos „Lietuvos geležinkeliuose“.
Seime dauguma blaškosi ne mažiau nei ministrai: sustabdytas Darbo kodekso įsigaliojimas, pristabdyta policijos reforma, ant plauko pakibo pašto reforma. Tai darbų stabdymas, o ne jų tęsimas ir vykdymas. Puiku, kad būtų iš karto pasiūlytos alternatyvos – bent jau suprastume, kad „valstiečiai“ turi savo viziją, kaip ir kur valstybė turi judėti, bet panašu, kad to nėra – tiesiog iš principo stabdomi darbai ir laukiama išganingų idėjų, kurios savaime niekuomet neateina.
Labiausiai neramina, kad dingo skambūs ir garsūs pažadai dėl pajamų didinimo.
Tačiau labiausiai neramina, kad dingo skambūs ir garsūs pažadai dėl pajamų didinimo, kurių šitiek buvo išsakyta rinkimų metu. Elgiamasi netgi beveik priešingai: mokytojams algos nuo sausio 1 d. turėjo ženkliai padidėti, bet pasirodo, kad jos didėjo vos 3-4 eurais. Dar keli eurai pridėti prie pensijų ir jokių kalbų apie tolesnį jų didinimą, MMA kėlimą, neapmokestinamų pajamų didinimą (NPD) ir t.t. Ką galiausiai pasiūlys socialinės apsaugos ir darbo ministras, kurio, panašu, vienintelis galvos skausmas dabar tėra pabėgėlių perkėlimas, o ne rūpestis mūsų žmonėmis. Atrodo šimtą kartų visų ekspertų ir mokslininkų pasakyta, kad mažos pajamos ir turto nelygybė yra didžiausios Lietuvos problemos, kurios nulemia masinę emigraciją, nesaugumo ir neteisingumo jausmus ir t.t., bet vis tiek stoviniuojama ir laukiama kol problemos pačios išsispręs.
Problemos pačios tikrai neišsispręs. Laikas naujajai daugumai ir Vyriausybei susiimti ir pradėti dirbti iš esmės: išsirinkti 2-3 prioritetus ir drąsiai juos įgyvendinti, o ne bandyti padaryti viską, o iš tiesų – nieko.
Valentinas Mazuronis, Europos Parlamento narys
