Kokį vaidmenį vaikų auginime ir auklėjime mes teikiame šeimai (tėvams) ir kokį vaidmenį prisiima valstybė? Koks turėtų būti tėvų indelis ir atsakomybė auginant atžalas ir kiek valstybė turėtų kištis į šį procesą, nubrėždama raudonąsias linijas, kurių peržengti negali niekas? Valstybė šiame procese – kaip tiesianti pagalbos ranką ar kaip visiškai uzurpuojanti šeimos funkciją ir bandanti atstoti vaikams namų šilumą bei tėvų artumą? Ar grubus valstybės kišamasis nepadarys vaikui žymiai didesnės žalos nei gyvenimas gal ir ne idealioje šeimoje?
Kol neatsakysime į šiuos klausimus, kol neapsibrėšime, kokią mes matome šeimą ir koks valstybės vaidmuo auginant vaikus, ir toliau stebėsime kaip Vaikų teisių apsaugos tarnybos vykdo reidus, kurių pirminis tikslas, rodos, ne padėti šeimai, galimai patekusiai į bėdą, bet atrasti kuo daugiau vaiko teisių pažeidimų faktų ir perduoti vaikus kitoms instancijoms. Nenoriu dabar svarstyti apie galimą ekonominę vaikų paėmimo iš šeimų naudą ir kas tos naudos turėtojas, nors tai irgi klausimas, kurio nematyti negalima, – mane labiau domina moralinis šio klausimo aspektas: kur vaikui geriau – namie su tėvais, ar su svetimais jam žmonėmis?
Matuko ir „šulinio vaikų“ istorijos, deja, rodo, kad mūsų valstybė kol kas nepajėgi apsaugoti savo vaikų ir tik po šių kraupių, protu nesuvokiamų tragedijų, imasi veiksmų, kurios veikiau paneši į bėgimą paskui nuvažiuojantį traukinį. Juk šių nelaimingų vaikų tėvai tikrai netapo žudikais per vieną naktį, tačiau mūsų uoliosios tarnybos arba pražiopsojo, arba aplaidžiai ir abejingai dirbo. Užtat dabar, paskelbus reformą, rankovės pasiraitomos ir prevencijos dėlei vaikais žarstomasi į dešinę ir į kairę, užuot pradėjus dirbti su šeimomis siekiant joms padėti. O kam ta atsakomybė? Geriau apsidrausti ir atimti vaikus, kad tik kas neįvyktų, neduokdie!
Niekas neginčija, kad būtina užtikrinti mažųjų saugią, sočią vaikystę; kad vaikai turi lankyti mokykla ir turėti popamokinę veiklą. Visi mes tą kartojame ir kartojame! Tačiau, ar valstybė, kuri siekia perimti vaikų auginimo ir auklėjimo funkciją, viską padaro, kad padėti šeimoms, negalinčioms pačioms išbristi iš problemų. Juk akivaizdu, kad atėmus vaiką iš tėvų, išplėšus jį iš jam artimiausios aplinkos, jam daroma neatitaisoma žala, kurios pasekmės jaus net kelios tolimesnės kartos. Ar vaikas, iš kurio atimti tėvai, galės pats tapti geru tėvu, mylinčiu savo vaikus? Na, nebent valstybė atstos jam mamą bei tėtį ir tuomet jis po dvidešimt ar trisdešimt metų tikrai nenorės ieškoti savo šaknų. Vargiai! Ta pati statistika rodo, kad vaikai, netekę savo tėvų, brolių ir seserų daro viską, kad juos surastų ir jų net negąsdina, kad tėvai alkoholikai ir pan.
Akivaizdu, kad šiandien veikianti reforma pasireiškė savo juodąja puse. Ji atrišo rankas valdininkams ir tarnautojams, prisidengiant vaikų gynėjų vardu, terorizuoti šeimas, sėti baimę, neužtikrintumą, skatinti žmones skusti vieni kitus ir taip prisidėti prie vaikų paėmimo iš asocialių šeimų statistikos „gerinimo“ . Esminis klausimas yra – vardan ko mes tai darome ir ar teisingu keliu einame? Ar toks grubus valstybės kišimasis padarys vaikus laimingesniais? Žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kada raudonoji linija yra peržengta ir kitos išeities paprasčiausia nėra.
Lietuvos visuomenė, kuri šiandien ir taip išgyvena ne lengviausius laikus, stumiama į dar didesnę neviltį ir baimę. Juk jei tu pasakysi ką prieš Vaikų teisių apsaugos tarnybą ar išreikši abejonių dėl jų darbo, kaip mat būsi išvadintas vaikų mušėju ir smurtautoju. Ar taip mes įsivaizduojame saugios vaikystės kūrimą? Ar tai ir yra ta ateitis, kurios mes norime savo vaikams?
Mes turime liūdną Norvegijos pavyzdį, kai Lietuvos vaikus ne tik atėmė iš jų tėvų, tačiau jiems buvo nutraukti bet kokie santykiai su jų artimaisiais, draugais bei juos supusia aplinka. Šiems vaikams, neva tai, buvo užtikrinta saugi vaikystė mėtant juos kaip daiktus iš vienos Norvegijos globėjų šeimos į kitą. Sakoma, kad Norvegijos valstybė tai daro siekdama apsaugoti vaikus. Mano akimis, iš šių vaikų buvo atimta vaikystė, tėvai, seneliai ir tėvynė. Gaila, kad mūsų valstybė tam tyliai pritaria ir nedaro nieko gelbėdama savo vaikus.
Ar mes norime, kad panaši sistema būtų įgyvendinta ir Lietuvoje?
Aš nenoriu, nes manau, kad ši sistema griauna šeimas, žaloja daugelio žmonių gyvenimus, ir pirmoje eilėje tų vaikų gyvenimus, dėl kurių gerovės tai tariamai daroma.
Valentinas Mazuronis yra kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus.
