Valentinas Mazuronis: Kur dingo dainuojančios revoliucijos drąsa?

Stebint paskutinių kelių savaičių viešąją erdvę, o tiksliau kylančias emocines bangas, darosi kiek neramu. Gal ir džiugina suaktyvėjusi visuomenė, kuri netyli dėl to, kas jai nepatinka, bet kokiais būdais tai daroma, su kokiu įtūžiu tai daroma – neramina. Kadaise buvom drąsūs – dainuojančia revoliucija sugriovėm SSRS. Šiandien drąsą pakeitėm įtūžiu ir pykčiu, o tai jau silpnumo ženklas.
Valentinas Mazuronis
Valentinas Mazuronis / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Tikrai ne vienas pamenu anuos laikus. Ir tuomet buvo daug kalbančių apie tai, kad neturime teisės į Nepriklausomybę, kad partizanai jokie didvyriai, ar kad SSRS (Rusija?) – puikiausia šalis pasaulyje, o pas mus viskas tik blogai. Ne vienas patvirtins, kad iš karto po Nepriklausomybės sekusi ekonominė blokada ir tolesnis ekonominis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Bet pakako drąsos tai atlaikyti. Šiaurietiškai: tyliai ir kantriai, uoliai dirbant, nekreipiant dėmesio į tuos, kurie skleidžia paniką, meluoja ar tiesiog piktinasi vardan piktinimosi.

Nežinau, galbūt tai socialinių tinklų įtaka. Jeigu anksčiau pyktį ar pagiežą išsakydavom draugų, kaimynų ratelyje, šiandien tai galime padaryti kur kas viešiau ir garsiau. Bet man nesinori tikėti, kad visuomet Lietuvos visuomenėje turėjome tiek pykčio, kurį šiandien galime sujungti į vieną didelį šauksmą. Juk agresija – silpnųjų ginklas.

Zvonkus, Stano, J.Statkevičius ar R.Vanagaitė – tik pavardės, susijusius su tais pykčio ir agresijos protrūkiais. „Ura“ patriotizmas – nėra sveikos pilietinės visuomenės geriausias bruožas. Boikotuoti renginius, vyti iš šalies, atimti apdovanojimus, deginti knygas (!!!) (bet palikti kitų sovietinių veikėjų, pavyzdžiui, K.Kubilinsko knygas) ar bet kaip kitaip „atkeršyti“ ne taip kažką pasakiusiems, suabejojusiems „neginčijamomis“ tiesomis, manau, kad nėra geriausias kelias, kuriuo turime eiti.

Anuomet buvo daugiau drąsos tiesiog neklausyti, ignoruoti, atsirinkti atsakingiau ko klausyti ir ką skaityti. Šiandien, matau, kad nebesirenkama, o puolama. Vietoj to, kad atimtume mikrofoną ir nepageidaujamų kalbėtojų rankų, mes jiems suteikiam jų dar daugiau, tai savaime kelia dar didesnį pasipiktinimą. Galiausiai viskas susiveda į didesnį susiskaldymą ir nežinau ar galime sakyti, kad ką nors tuo laimėjome.

Parodėme „netinkamiems veikėjams“ jų vietą? Žinos ir kiti dabar ką galima sakyti, o ko ne? Kuo mes tuomet skiriamės nuo tų, su kuriais taip stengiamės kovoti? Toks kelias – lengvas, bet kai užtrenksime duris tikrai žodžio laisvei, tikram nuomonių pliuralizmui – kelias atgal nebus toks paprastas.

Reikėtų suprasti, kad kitaip, „neteisingai“ mąstančių buvo ir bus visuomet. Atvira agresija mes juos tiesiog nustumiam į paribį, BET jie gi niekur nedingsta. Jie vis dar tie patys Lietuvos piliečiai, irgi mokantys mokesčius, irgi einantys balsuoti ir turintys teisę į žodžio laisvę, kaip ir kiti. Kai pagaliau suvoksime, kad ir partizanus niekinantis pilietis – irgi yra pilietis – galbūt tuomet iš tikro galėtume tikėtis, kad esame teisingesniame kelyje, negu dabar.

Juk taip jau buvo kadaise: kai stovėjom Baltijos kelyje ar gynėme Seimą ir Bokštą, niekam nebuvo svarbu kas toks yra šone stovintis, ką jis galvoja apie Vytautą, partizanus ar Smetoną. Svarbu buvo, kad jis šalia ir galima juo pasitikėti, nes tikslas toks pat – Nepriklausoma ir klestinti valstybė. Valstybė visiems, o ne „teisingai“ mąstantiems. Šiandien to labai trūksta.

Valentinas Mazuronis yra Europos Parlamento ALDE frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų