Akivaizdu, kol mes isteriškai diskutuojame apie austėjų turtus ar tarsi skindami ramunėlių žiedlapius spėliojame, kas eis, kas neis į Prezidento rinkimus, valdantieji kartu su jų premjeru tyliai sutvarkė dar vieną kai kam labai naudingą „reikaliuką.“
Kalbu apie totalų miškų genocidą masiškai kertant net ir jaunus miškus bei teisinant šį barbariškumą pūvančiais miškais ir poreikiu daugiau gaminti biokuro. Ar tikrai rugsėjo 8 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinta didesnė miškų iškirtimo norma prisidės prie didesnio kiekio biokuro pagaminimo, neva sudarysiančio sąlygas nedidinti Lietuvos gyventojams šilumos kainos? Juk tik visiškas kvailelis ir naivuolis galėtų tuo patikėti. Biokuras – tai ne rastai. Tai – medienos atliekos, sudarančios apie 15 proc. bendro medienos kiekio. Akivaizdu, kad iškirsti miškai keliauja ne į biokurą, o į ikėjas: valdantieji seniai pardavė šioms įmonėms miškus, o šiandien išmušė valanda žadėtą prekę atiduoti. Kas paneigs, kad už Lietuvos žmonėms priklausantį turtą – miškus, kai kas susižers gražaus pinigėlio ar taip vadinamo „atkato“. „Mažeikių naftos“ pardavimas amerikiečių įmonei „Williams“ – tai tik mažas sandoris lyginant su Lietuvos miškų išdalijimu užsieniečiams.
Kalbu apie valstybinių miškų sektoriaus valdymo sistemos sunaikinimą, maksimaliai centralizuojant ir koncentruojant viską vienose rankose – tiek turtą, tiek finansinius srautus. Valdantieji šaukė: „Būtina reformuoti urėdijas! Lauk vagis iš urėdijų!“ Šiandien vadinamieji „įteisinti vagys“ išvyti ar patys išėjo. Nauja valstybinių miškų valdymo sistema neveikia, o naujieji vadovai net Seimo narius ar ištisas Seimo frakcijas arogantiškai siunčia velniop. Per vieną akimirką valdantieji ciniškai sunaikino visą miškų ūkio sistemą, išgyvenusią net dvi okupacijas ir nieko doro ar adekvataus nesukūrė vietoje jos. Akivaizdu, kad viso šito „bardako“ pagrindas – ne kas kita, kaip ekonominiai interesai. Panaikinus urėdijas, kurias pakeistų teritoriniai vienetai, jų plotas padidėtų kelis kartus, taigi gerokai išaugtų ir iškertamos medienos kiekis. Toks iškertamos medienos padidėjimas – gardus kąsnelis medienos industrijos atstovams, ir mes visi suprantame, apie kurias konkrečiai įmones aš kalbu.
Kalbu apie masinį miškų supirkinėjimą, parceliavimą, išdalinimą. Ir visa tai ramia sąžine ir širdimi laimina bei vykdo valdantieji. Tokie taip vadinamų „žaliųjų“ valdymo, o tiksliau „nuvaldymo“ rezultatai.
Lietuvių tauta nuo seno garsėjo darbštumu ir... kantrumu. Lietuviai puoselėjo ir išsaugojo lietuvybę carinės Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu; nepalūžo ir tyliai rezistavo sovietiniam režimui ir išsikovojo taip ilgai siektos laisvės ir nepriklausomybės 1990 metais. Tai kas mums nutiko dabar? Kodėl mes tylime? Kodėl mes leidžiame nachališkai save apvaginėti „karbauskininkams“ ir Grybauskaitės proteguojamoms kompanijoms. Kodėl Lietuvos visuomenė, akivaizdžiai matydama šią tūkstantmečio vagystę, tyli? Kur mūsų įgimtas nesusitaikymas su neteisingumu ir neteisėtumu? Negi jau beveik tris dešimtis metų trunkantis valdžios godumas ir aklumas žmonių problemoms atbukino mūsų jausmus priešintis neteisybei? Nejaugi mes nesuprantame, kad miškai yra mūsų visų nuosavybė, mūsų plaučiai, mūsų poilsio, gyvūnijos ir įvairios augmenijos gyvenimo vieta. Tai kodėl mes tyliai sutinkame, kai mūsų miškai verčiami tik lentų ir skiedrų gaminimo kombinatais? Pūva ne Lietuvos miškai, pūva, o gal jau supuvo kai kurių sprendimų priėmėjų sąžinė.
Valentinas Mazuronis yra Europos Parlamento ALDE frakcijos narys.
