Teisingumo viceministras priekaištus savo atžvilgiu atmeta, teigdamas, kad jis konstruktyviai bendradarbiauja su ministerijos auditore, po to, galų gale – atsistatydina; Teisingumo ministrė – nustebusi, sako nežinojusi apie problemas, bet žada nešališką patikrinimą; Prezidentė įsitikinusi, kad ministrė nekontroliuoja situacijos ir turi trauktis; tuo tarpu premjeras – atostogauja Ispanijoje ir apie nieką nenutuokia.
Tik grįžęs iš atostogų premjeras kimba į darbus, tik kažkodėl iš pradžių priima ne teisingumo ministrę M.Vainiūtę, idant išsiaiškintų kaip ir kas, o kviečiasi generalinį komisarą ir STT vadovą. Tik po to ministrę. Kodėl tokia seka? Matyt, buvo svarbiau su saviškiais apsitart, gal kokį tyrimą inicijuoti, gal kokią pažymą užsakyt, o su Ministre ir taip aišku. Ar ne aišku? Ar žinojo Ministras Pirmininkas iš anksto, apie audito skyriaus darbuotojos R.Kazėnienės akibrokštą kreiptis į žiniasklaidą ir ieškot teisybės, apeinant savo tiesioginius vadovus?
Juk neatsitiktinai jos gynėju kilniai pasiskelbė premjero patarėjas, negalėjęs tylėti ir leisti skriausti silpną moterį? Ar galima tai vadinti normalia reakcija, kai tavo patarėjas, tave apėjęs, viešai kalba apie visos valstybės mastu svarbius klausimus ir dar kelia sąlygas savo vadovui, prilygstančias paprasčiausiam šantažui? Premjeras su tėvišku nuolaidumu atlaidžiai plekšnodamas per petį prasikaltusiam patarėjui vadina tai politiniu nepatyrimu, nors akivaizdu, jei jo patarėjas tikrai būtų ėmęsis asmeninės iniciatyvos, niekas to netoleruotų. Ar tik nebus visa ši akcija sumanyto plano dalis? Spektaklis.
Žinoma, galima manyti, kad premjeras nematė, kas vyksta po jo nosimi, tuomet kas, jei ne jis, nekontroliuoja situacijos? Kas, jei ne jis, turėtų, visų pirma, būti atsakingas už susiklosčiusią situaciją? Kodėl jo patarėjas sprendžia klausimus, be vadovo žinios, o ministerijos auditorė perima Temidės, vykdančios teisingumą, vaidmenį. Kas trukdė premjerui kartu su patarėju, jeigu vienam nedrąsu, realiai keisti situaciją Teisingumo ministerijoje? Įgaliojimų tam tikrai pakanka. Jeigu situacija Teisingumo ministerijoje iš tiesų tokia bloga, tai už ką išeinančiai ministrei taip karštai dėkojo Ramūnas Karbauskis ir pats premjeras?
Kur mes ritamės? Kuo virsta mūsų valstybė?
O jei premjeras visgi žinojo ir net iš anksto planavo, kad viskas vyktų jam išvykus atostogauti? Nepanašu, kad buvęs vidaus reikalų ministras, „iki panagių“ vidaus reikalų sistemos žmogus nematė šių problemų, kurias pirmadienį susitikęs su žiniasklaida jis pavadino „įsisenėjusiomis“. Ar tik nebus tai nauja tendencija Lietuvoje, pastaruoju metu itin dažnai praktikuojama valdančiųjų, kai ne savo rankomis verčiami aukšti pareigūnai iš savo postų, modeliuojamos situacijos, prilygstančios puikiai surežisuotam politiniam šou patiems stengiantis pasirodyti „švariems“ ir „pūkuotiems“? Kur išgaravo valdančiosios partijos priešrinkiminiai pažadai skleisti skaidrumą ir naują politinę kultūrą? Akivaizdu, kad išryškėjo naujos politinės kultūros stilius tik, panašu, ne tas, kurio visi tikėjomės ir laukėm.
Tuo tarpu Prezidentei kažkodėl atrodo, kad vienintelis kaltininkas šioje situacijoje buvo Teisingumo ministrė. Valstybės vadovė kalba, kad „kova su korupcija negali būti selektyvi“. Gerbiama Prezidente, niekam ne paslaptis, kad šiandien Lietuvoje ir kova su korupcija yra selektyvi, ir teisingumas su „dvigubu dugnu“.
Kur mes ritamės? Kuo virsta mūsų valstybė? Ar galima tikėtis, kad šiandieninė valdžia įkvėps pasitikėjimo ateitimi. Negi viskas matuojama reitingais? Kodėl negalima kovoti su korupcija ar spręsti kitus būtinus klausimus tiesiai ir aiškiai, be politinių spektaklių? Panašu, kad politinių spektaklių maratonas tik prasideda. Akivaizdu, kad vis pilkėjanti Lietuvos politinė padangė niaukiasi dar labiau ir, jei nieko nesikeis – prošvaisčių nėra.
Man nejauku. Stebint visą šį politinį „cirką“, pradedu labai giliai abejoti, ar tokie ciniški, su elementariu padorumu prasilenkiantys politiniai žaidimai įkvepia Lietuvos žmones tikėti ateitimi, ir ar tai nėra tik dūmų uždanga, bandant užmaskuoti visai kito lygio sprendimus bei veiksmus, neturinčius nieko bendro su tuo, kas deklaruojama.
Valentinas Mazuronis yra Europos Parlamento ALDE frakcijos narys.
