Mums buvo žadamos „ būtinos“ refomos, nes tik tuomet mes visi galėsime gyventi geriau. Pažiūrėkim.
Pirmoji reforma – vaiko pinigai. Daug gražių, bet tuščių žodžių apie rūpestį mūsų ateitimi – vaikais, o rezultatas – daug chaoso, nežinios ir nuo reformos pradžios praėjus pusei metų apie penktadalis vaikų dar negavo žadėtų pinigų. Patys spręskite, ar tai reforma į gerą keičianti mūsų gyvenimą.
Antroji reforma – mokslo metų prailginimas. Valdantieji vėl rūpesčio mūsų vaikų ateitimi vedini staiga nusprendžia prailginti mokslo metus. Nesvarbu, kad visos mokymo programos jau išeitos, o kai kurie vadovėliai jau grąžinti į bibliotekas, mokiniai ir mokytojai per karščius sėdi po medžiu, džiaugiasi puikia Švietimo ir mokslo ministrės reforma, kuri leis mūsų moksleiviams „įgyti“ dar geresnį išsilavinimą tokiu būdu pirmaujant pasaulyje pagal moksleivių išsilavinimo lygį. Ir nesvarbu, kad visus metus vaikų krūvis buvo toks didelis, kad jau dabar vaikų psichiatrai pripažįsta, kad Lietuvos vaikai patiria didžiulį emocinį ir fizinį krūvį mokyklose, o jų psichinė sveikata yra pažeidžiama. Jau nekalbu apie baigiamuosius abitūros egzaminus ir chaosą, lydintį juos. Bet Ministrė, matyt, žino, ką daro. Ji profesionalė.
Ilgai lauktoji aukštojo mokslo reforma išvirto į dirbtinį universitetų sujungimo, finansinių srautų centralizavimo bei pastatų privatizavimo, su galimu jų „prichvatizavimu“, spektaklį. Tiek dėstytojų, tiek studentų likimas ir aukštojo mokslo kokybės klausimai liko už taip vadinamos reformos ribų.
Pensijų kaupimas. Dar vienas valdančiųjų „šedevras“, kuris ne tik nesukelia aiškumo ir stabilumo jausmo, greičiau – visiškai atvirkščiai. Čia dar neaiškiau, nei su vaiko pinigais. Ministras su rūpesčiu veide sako, kad taip siekiama pasiruošti demografinei „duobei“. Ruoštis blogesniems laikams tikrai reikia, tačiau akivaizdu, kad šio „kūrinio“ autoriai taip viską suvėlė, kad, turbūt, net pačiam ministrui ne viskas aišku, kaip kaupsime pensiją ir kiek jos po to gausime. Visa reformos esmė – iš vieno atimsime, kitam duosime, o visa kita, taip sakant, kaip Dievas duos. O reformos nuostatos neva „ <...> gyventojas pensijų anuitetą galės rinktis iš dviejų rūšių. Atidėtasis pensijų anuitetas, bus mokamas 85 metų sulaukusiam žmogui, kol jis mirs<...>“ ir komentuoti net nesinori. Labai puikiai sugalvota: nėra žmogaus – nėra problemos arba mirusiems pinigų juk nereikia.
Tačiau apie tai, kiek visos sistemos pertvarkymas kainuos mums visiems, nes mes už viską patys mokėsime – niekas nekalba.
Dar įdomiau tai, kad šį, beveik pusantro milijono dirbančiųjų paliesiantį įstatymą tvirtino 89 Seimo nariai. 52 tautos atstovai pamanė, kad tai nelabai reikšmingas įstatymas ir balsavime nedalyvavo. Negi pas mus taip suprantamas atstovavimas Lietuvos žmonėms? Liūdna.
Daug kas džiūgauja dėl pakeitimų, kad gaunant atlyginimą visi mokesčiai bus sujungti ir kiekvienas žinos, koks tikrasis jo atlyginimas ir kiek jis moka mokesčių. Gal tai ir nėra blogai. Tačiau apie tai, kiek visos sistemos pertvarkymas kainuos mums visiems, nes mes už viską patys mokėsime – niekas nekalba. Kiek žmogus gaudavo atlyginimo į rankas, tiek ir toliau gaus. Statistinės ataskaitos gal ir atrodys gražiau, tačiau gyvenimas nuo to tikrai nepagerės.
Na, o visą valdančiųjų pavasario triūsą vainikuoja skandalingasis MG Baltic tyrimas, kurį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas pavadino „ Drąsiausiu tyrimu“ ir , kaip koks šoumenas, leidosi į kelionę po Lietuvą pasakodamas apie savo žygdarbius ir drąsą begalinę. „Cirkas atvažiavo“. Jau geriau jis greičiau išvažiuotų.
Šis tyrimas akivaizdžiai parodė, kaip galima į vidines politines ir komercines kovas įtraukti specialiąsias tarnybas bei teisėsaugą; kaip grubiai galima naudoti dvigubų standartų principą, kuomet vieni kalami prie sienos, o kiti – sausi išlipa iš balos; kaip nebaudžiamai ir be jokios atsakomybės galima paminti elementarias žmogaus teisės. Žmonės sekami ištisus dešimtmečius, jų tarpusavio pokalbiai ir susirašinėjimas laisvai viešinami, viešintojams ciniškai teigiant, kad „viešiname ne mes“, o valstybės vadovams gėdingai tylint. Ir visa tai vyksta valstybėje, kuri yra Europos Sąjungos narė, nuo šių metų gegužės 1 d. uoliai įsijungusi į naujojo ES Asmens duomenų apsaugos reglamento įgyvendinimą.
Ir visiškai gėdingai, jau visai nebe juokingai, atrodė vieno iš Seimo vicepirmininkų gaudynės Seimo posėdžių salėje, bandant apkaltinti jį pasirodžius neblaiviam. Kviečiami policijos ekipažai. Seimo posėdžių salėje, stebint visai Lietuvai, liejasi turgaus lygio replikos bei patyčios. Ir tai yra mūsų tautos atstovybė? Tai mūsų deleguoti atstovai, valdantys mūsų valstybę?
Akivaizdu, visi Seimo skambiai pristatomi darbai – tai prasidėjusi rinkimų kampanija. Paprastų Lietuvos žmonių gyvenimo pagerėjimo, panašu, teks palaukti, kol vėl bus išsidalinti visi postai, nes laiko spręsti esminius ir Lietuvai būtinus klausimus vis nelieka. Nesibaigiantis drabstymasis purvais, interpeliacijos, tarpusavio rietenos ir politinės muštynės ar partinių pinigų dalybos – štai kuo labiausiai buvo užsiėmęs Lietuvos Respublikos Seimas pasibaigusios sesijos metu. Vargu ar tokį valstybės valdymą galima pavadinti profesionaliu.
Liūdna, kad visa tai vyksta Europos Sąjungos egzistencinės krizės kontekste. Praėjus šešeriems metams po Graikijos bankroto, kėlusio grėsmę eurozonos tolesnei ateičiai ir Brexito dramos, iš esmės pakeitusios Europos identiteto suvokimą, šiandien ES vėl atsidūrė ant pavojingo egzistencijos slenksčio. Kas laukia mūsų ateityje? Kuo mes tapsime ir būsime? Kokį politinį, ekonominį ir kultūrinį indėlį Lietuva įneš stiprinant Europą? Sprendžiant iš nūdienos taško, bijau prognozuoti. Tad sakau, valdantieji, stabdykit arklius, kol nesugriovėte to, kas ir taip labai trapu.
Valentinas Mazuronis yra Europos Parlamento ALDE frakcijos narys.
