Vis dar laukia. O kol laukiame milijoninių investicijų, premjeras veltui laiko nešvaisto ir galimiems savo rinkėjams išmetė dar vieną „puikią“ idėją. Tiesa idėja nėra nauja, finansinis „vaučerių“ mechanizmas taikomas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, tačiau jeigu jis veikia svetur, tai dar nereiškia, kad ir pas mus jo poveikis bus sėkmingas, o aukštos kainos bus nugalėtos.
Visaip svarsčiau šio genialaus S.Skvernelio plano esmę ir logiką: skatinti mažas pajamas turinčius gyventojus pirkti „vaučerį“ už 7 eurus, o apsipirkti už 10 eur, tačiau tik mažoje parduotuvėje. Kaip ir puiku – sutaupai 3 eurus, bet kodėl tik mažoje parduotuvėje? Kaip bus nustatoma, kuri parduotuvė maža, o kuri jau didelė? O jeigu man patinka dideli supermarketai su jų siūloma plačia pasiūla? O gal plano sumanytojai mano, kad mažas pajamas turintiems gyventojams pakaks nueiti ir į mažą parduotuvėlę, kur gali įsigyti tik duonos, pieno ir degtukų? O kam jiems daugiau, pramisti juk užteks! Aš jau nekalbu apie tai, kad tai savaime iškreips konkurenciją tarp prekybos centrų, nes didieji prekybos centrai tokių valstybės dotacijų nesulauks. Ar tikrai mažos parduotuvės, žinodamos, kad tik pas juos galima išleisti „vaučerius“ mažins kainas? Taip pat neatsakoma į klausimą, kuri visuomenės grupė turės galimybių įsigyti šiuos „vaučerius“? Kaip ir neatsakoma į klausimą, kuris ekonomikos dėsnis suveikia ir mažina kylančias kainas apskritai kai tu kišenėje turi „vaučerį“. Akivaizdu, skuba premjeras, juk rinkimai jau čia pat – reikia gerų naujienų tautai.
Nežinau, kaip jums, bet man šis planas, net ir stengiantis į jį žvelgti pozityviai, labiau panašus į vienkartinę socialinę akciją, bet tikrai ne į kovą su aukštomis kainomis, o žvelgiant ironiškai – šis mechanizmas labai primena didžiųjų prekybos centrų skelbiamas akcijas – „Pirk prekių už 10 eur, gauk kuponą ir įsigyk puodą su 100 proc. nuolaida“. Žmogus perka prekių už tuos 10 eurų, įsigyja kuponą, po to dar vieną kuponą, išleidžia ne vieną dešimtį ar šimtų eurų, o rezultate išsvajotas puodas su 100 proc. nuolaida jam apsieina trigubai brangiau, nei jį pirktų paprastai kitoje parduotuvėje be jokio kupono.
O jeigu rimtai, tai visame šiame šurmulyje aš įžvelgiu kandidato į Prezidentus pastangas įšuoliuoti į Prezidento rinkimų trasą ant balto žirgo žadant žmonėms tai, kas yra ne tik neefektyvu, bet ir gryniausia netiesa. Juk tik naivuolis patikės, kad „vaučeriai“ gali sumažinti kainas. Turiu nuliūdinti – kainų Vyriausybės išleisti ir finansuojami kuponai tikrai nesumažins. Net ir ekonomikos pradžiamokslyje yra pasakyta, kad siekiant švelninti kylančių kainų poveikį, būtina didinti gyventojų pajamas, t.y., kelti atlyginimus ir, visų pirma, atlyginimus, dirbančių visuomeniniame sektoriuje – mokytojams, gydytojams, socialiniams ir kultūros darbuotojas ir t.t. Pakėlus atlyginimus biudžetiniams darbuotojams, neišvengiamai kiltų ir dirbančiųjų privačiame sektoriuje atlyginimai, nes konkurencija darbo rinkoje išaugtų.
Kitas labai svarbus veiksnys, galintis prisidėti prie kylančių kainų amortizavimo – tai skaidrios konkurencijos rinkoje skatinimas bei palankų sąlygų verslui plėtoti sukūrimas.
Reziumuojant galima tik liūdnai konstatuoti, kad dar viena Premjero paskelbta kova aukštoms kainoms pasitelkiant gerąją ES šalių praktiką yra pati paprasčiausia ir banaliausia viešųjų ryšių akcija ir kandidato į Prezidentus asmeninio įvaizdžio kūrimas.
Valentinas Mazuronis yra kandidatas Lietuvos Respublikos prezidentus.
