Praėjusioje kadencijoje pradėtos struktūrinės reformos įšaldytos ir neplėtojamos, nuosekliai buvo siekiama išlaikyti esamą padėtį, pasitenkinant parodomosiomis švietimo gerinimo priemonėmis (kuriai nors pedagogų grupei simboliškai padidinami atlyginimai, patvirtinama daugiau tikslinio studijų finansavimo vietų, pakeičiama švietimo įstaigų vadovų atrankos sistema ir pan.).
Daugeliui atvejų buvo siekiama „užvaldyti“ švietimo politikos įgyvendinimo institucijas, ten įdarbinant savus žmones arba tendencingai paskirstant valstybės lėšas, ypač investicijoms.
Beveik nebuvo kreipiamas dėmesys besikaupiančioms ir vis gilėjančioms švietimo problemoms: prastėjančiai bendrojo ugdymo pasiekimų kokybei, profesinių mokyklų veiklos efektyvumui, aukštojo mokslo institucijų sistemos kaitai, katastrofiškai prastėjančiai sistemoje dirbančiųjų pedagogų ir dėstytojų padėčiai, finansavimo mažėjimui ir jo neadekvatumui, studijų, mokslo ir verslo sinergijai.
Nuo pat švietimo reformos pradžios deklaruota aiški kryptis – nuo švietimo visiems prie švietimo kiekvienam.
Per pastaruosius ketverius metus valdžia negebėjo nei formuluoti, nei įgyvendinti kokių nors reikšmingų strateginių siekių, vangiai reagavo į nuolat kartojamus tarptautinių organizacijų, mūsų valstybės švietimo ar inovacijų politikos vertinimus, pabrėžiančius pažangos nebuvimą.
Kaitos iššūkiai ir nepasitenkinimas švietimu. Globalizacija, sparti ekonominė, socialinė, demografinė, technologinė kaita, vertybių pokyčiai ir mūsų siekis būti sėkmės, pažangos ir kūrybos šalimi reikalauja naujo požiūrio į švietimą ir jo vaidmenį, aiškios ir nuoseklios valstybės strategijos. Sparti įvairiakryptė kaita – didžiausias šiuolaikinio atviro pasaulio iššūkis ir žmogui, ir valstybei, siekiančiai visavertės konkurencijos ir sėkmingos ateities, ambicingų tikslų ir savo tautinės tapatybės stiprinimo.
Švietimas, jo kokybė ir žmogaus geras išsilavinimas yra patys svarbiausi pranašumai toje konkurencijoje. Pastaraisiais metais daug kas kritikuoja švietimo sistemos veikimą kaip neatitinkantį sparčių pokyčių ir visuomenės lūkesčių. Tačiau dažnu atveju tik skelbiamas nepasitenkinimas švietimo rezultatais, abejojama tai standartizuotais testais, tai mokyklų reitingavimais, skelbiamos miglotos vizijos ar aptariami kitų valstybių sėkmės atvejai. Galiausiai, kaltė dėl nesėkmių suverčiama mokytojui, kad jis nemoka šiuolaikiškai dirbti, kad sustabarėję darbo formos ir metodikos. Ir tai nėra teisinga, nes vienpusiška.
Pamirštos idėjos naujai atrandamos. Paradoksalu tai, kad kritikai pamiršta: jau nuo pirmosios švietimo koncepcijos, nuo 1992 metų, neabejojama, kad visas bendrasis ugdymas turi būti orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus, kad mokykla turi padėti asmeniui maksimaliai išskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindama jo prigimtines reikmes (saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos ir t.t.), kad mokykla turi padėti vaikui suprasti save, tautos ir visuomenės gyvenimą, pasaulį. Taigi nuo pat švietimo reformos pradžios deklaruota aiški kryptis – nuo švietimo visiems prie švietimo kiekvienam.
Pametė ir pamiršo – pasirinktas lengvesnis kelias. Esminė problema, kuri nebuvo pastaruosius dešimtmečius sprendžiama, kaip, kokiais būdais ir instrumentais šis tikslas siekiamas, kokiais ištekliais aprūpinamas jo įgyvendinimas.
Tenka pripažinti, kad tokia deformuota mūsų švietimo sąranga, jo filosofija ir politika jau nedera su XXI amžiui būdinga kaita ir pasikeitusia gyvensena.
Todėl politiką jos formuotojai pasuko kita linkme – unifikacijos, akademinių pasiekimų matavimo, testavimo, lyginimo linkme. Praktikoje ėmė dominuoti ne dėmesys ugdymo proceso veiksmingumui, o jo biurokratiniam sutvarkymui – visko reglamentavimui, aprašymui, tvarkoms ir taisyklėms. Ne politika, o tvarkyba.
Čia esminis švietimo politikos klystkelis, dar pagardintas įvairiais konkurenciniais priedais, susietais su finansavimu ir nuolat adoruojamais reitingavimais. Šiandien tebeveikia perdėm unifikuota sistema, siekianti visus pamatuoti, palyginti pagal vienodą standartą. Į tokį vienodumą orientuotos ir ugdymo programos, ir pasiekimų vertinimai, ir egzaminų turinys.
Turime nedelsti. Tenka pripažinti, kad tokia deformuota mūsų švietimo sąranga, jo filosofija ir politika jau nedera su XXI amžiui būdinga kaita ir pasikeitusia gyvensena.
Šiandien būtina drąsiai keisti ne tik švietimo politikos retoriką, dėmesį sutelkiant sistemos pamatiniams pokyčiams ir tikslams, bet ir ryžtingai nacionaliniu mastu, nuosekliai įgyvendinti jos modernizavimo strategiją, o jos pamatinė kryptis – aukščiausio ugdymo kokybė kiekvienam, kiekvienoje švietimo įstaigoje.
Toks tikslas skamba paprastai, nerevoliucingai, tačiau jo įgyvendinimas reikalauja ilgalaikių pastangų ir deramų išteklių, veiksmingo finansavimo. Užtikrinti ugdymo individualumą – tai pirmiausia, sudaryti tinkamas sąlygas mokytojui taip dirbti, tai būtinybė keisti ugdymo turinio formavimą ir proceso organizavimą, pasiekimų vertinimą, mokytojo statusą, mokyklos vadybą ir valstybinį švietimo sistemos valdymą.
Privalome sutartinai veikti. Pirmiausia būtina susitarti ir įtvirtinti, kas valstybėje pripažįstama kaip bendrojo ugdymo siekiama branda. Šiandien praktikoje, ją pakeičia mokinio sėkmingas įstojimas į aukštąją mokyklą. Daug metų kartojama, kad tai ne tik akademiniai pasiekimai, žinių bagažas, bet įvairios asmens kompetencijos.
Joms įvertinti nepakanka standartizuotų testų, o būtinos vertinimo formos, atskleidžiančios asmens mąstymo kultūrą, kūrybiškumą, verslumo ir kitokius gebėjimus. Taigi projektiniai darbai, integruotas, kaupiamasis vertinimas, pasakojimas ir teksto kūrimas ir t.t.
Būsimos kadencijos valdžiai teks atidirbti ir už šios kadencijos neveiklumą, jos nepadarytus darbus, ir kartu įgyvendinti būtinas švietimo modernizavimo idėjas.
Todėl būtina labiau pasitikėti mokytoju ir jo pastangomis, būtina ne tik investuoti į jo kvalifikaciją, bet ir pirmiausia į ugdymo proceso aprūpinimą, kad mokytojas galėtų iš įvairaus didaktinio instrumentarijaus pasirinkti tai, kas jo ugdytiniams naudinga ir atitinka jų poreikius ir tikslus: taigi įvairi didaktinė medžiaga, mokytojų knygos, kūrybinės užduotys, ugdymo technologijos, įvairios IT platformos, laboratorijos, net kanceliarinių prekių garantuotas finansavimas.
Individualaus ugdymo galimybių platformoje turi darbuotis nacionalinio lygmens institucijos, turi būti centralizuotai skleidžiama inovatyvių mokyklų ir mokytojų patirtis, finansuojami tokio pobūdžio projektai. Turi darniai veikti pagalbos mokytojui ir mokiniui institutai: padėjėjai, konsultantai, karjeros specialistai, psichologai ir t.t., kompleksinės pagalbos mokiniams programos.
Taigi pirmiausia – reali talka mokytojui ir mokyklai, kad čia būtų sąlygos individualizuotam ugdymui. Galime reikalauti iš mokyklų kokybės ir efektyvumo, jei pakankamai valstybė finansuotų jų veiklą.
Šiandien, nepatikėsite, finansuojama tik bene du trečdaliai ugdymo plano, mokytojai savo lėšomis pasirūpina įvairiomis mokymo priemonėmis, ir ne tik, o reikalaujama maksimalaus rezultato. Ir niekuo čia dėtos mažos klasės, per didelis mokytojų skaičius. Konvejerinė ugdymo samprata yra pokyčius stabdanti atgyvena. Ji dar gaji politikų, ministrų, biurokratų, direktorių ir kt. galvose.
Taigi, būsimos kadencijos valdžiai teks atidirbti ir už šios kadencijos neveiklumą, jos nepadarytus darbus, ir kartu įgyvendinti būtinas švietimo modernizavimo idėjas, kad mūsų ateitis būtų tvari ir saugi.
Įmanoma, jei valdžios dėmesys švietimui bus prioritetinis, jei šis požiūris bus realus, o ne tik rinkimų pompastika. Mes esame šiam pokyčiui pasiruošę, o ir kito pasirinkimo tiesiog nėra.
Valentinas Stundys yra Seimo narys, šešėlinės TS-LKD Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras
