Naujoji ministerijos vadovybė suskubo šį pakeitimą pavadinti reforma, vos ne šimtmečio darbu. Žvelgiant iš šalies, tai tėra politinė savigyra, nes darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimas viso labo tėra techninio pobūdžio pakeitimas, kiek kitaip reglamentuojantis mokytojo darbo apmokėjimą: nuo savaitinių valandų metodikos pereita prie etatinės, pagrįstos iš esmės ta pačia, tik jau metine valandų buhalterija. Taigi jokios reformos čia nei kvapo – mokytojai ir toliau tebeskaičiuoja kontaktus ir nekontaktus.
Ką žadėjo ministerijos vadovybė? Kelis mėnesius nuo ankstyvo pavasario ministrė entuziastingai kalbėjo apie didėsiančius nuo rugsėjo mėnesio pedagogų atlyginimus, apie visų jų darbų apmokėjimą ir papildomus milijonus šiai „reformai“. Nedvejodama žadėjo, kad kam pristigs pamokų – padės 3 kišenė (veikla bendruomenei) – suprask, iš ten bus atseikėta visiems, kam stinga pamokų. Prasidėjus mokslo metams, mokytojai pagal naują metodiką skaičiavo savo pinigėlius ir suprato, kad jų nepadaugės. Ministrės aplinka intensyviai ėmė aiškinti, kad atlyginimai jokiu būdu negali mažėti lyginant su praeitais metais. Pati ministrė suskubo apkaltinti savivaldybes ir mokyklų vadovus, kad šie nepasiruošė „reformai“, o ėmus aiškėti, kad plačios apimties atlyginimų didėjimo gali ir nebūti, ministrės patarėjas suskubo pakeisti nuomonę, kad šios „reformos“ tikslas nebuvo padidinti mokytojų atlyginimą, o tiesiog siekiama sutvarkyti pačią darbo užmokesčio sistemą.
Pažadams prasilenkus su realybe ir supratus, kad viešųjų ryšių kampanija gerokai persūdyta, atsitraukta, tačiau pasistengta atsakomybę už nevykusią „reformą“ permesti savivaldybėms ir mokykloms. Ministrė ėmė aiškinti, kad naujoji apmokėjimo sistema pagrįsta decentralizacija, t.y. tiek mokyklų steigėjai, tiek pačios mokyklos priima sprendimus savarankiškai ir nėra čia jokios ministerijos kaltės ir atsakomybės, jei stinga lėšų, tai turi pridėti iš savų rezervų anieji.
Prasidėjus neterminuotam streikui, ministerija pradėjo sau palankia linkme manipuliuoti atlyginimo augimo faktais.
Kas ministerijos pasiūlytoje „reformoje“ buksuoja ir kelia abejonių? Pirmiausia keistoka pati etatinio darbo samprata. Darbo kodekse etatinis darbo apmokėjimas grindžiamas mėnesinės pareiginės algos dydžiais, t.y. paprastai sakant, jis yra pastovus, nesikeičiantis. Darbo sutartis čia suprantama kaip įsipareigojimas atlikti darbo funkciją. O ja gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos darbas.
Ministerija pasirinko, kad etato sampratos pagrindas yra įvairios mokytojo veiklos (o ir mokytojai nuolat primindavo, kad už dalį veiklų jiems neatlyginama) ir pabandė jas skaičiuoti bei vertinti jų vietą etato sandaroje, atsisakydama antros galimybės, etatą leidžiančios suprasti kaip integruotą tam tikros profesijos, specialybės ar kvalifikacijos darbą. Šis kelias būtų kur kas paprastesnis ir atitinkantis mokytojo darbo specifiką.
Etatinio apmokėjimo sistemos įdiegimą ministerija pavertė didžiausiu turgumi. Pametėjusi tik modelio subproduktą, t.y. nustačiusi tik modelio tam tikrus kontūrus, paliko pačioms mokykloms susitarti dėl konkrečių apmokėjimo dalykų. Galiausiai ir pati ministrė pripažino: kilo nepasitenkinimas pokyčių įgyvendinimu. Kita vertus, suraskim kitą biudžetinę įstaigą, kur darbdavys ir darbuotojas turi susitarti dėl etato sandaros, atskirų veiklų svorio jame ir jų vertės. Mokyklose, kuriose stokojama tikros lyderystės, sustiprėjo vadovų galios galimybės, įsivyravo pedagogų baimė ir netikrumas. Ir tai yra ministerijos nepadarytų darbų pasekmė. Ministerija iš esmės neparengė aiškaus, pagrįsto, mokytojo darbo sudėtingumą atitinkančio etatinio apmokėjimo modelio, neparengė jo diegimo plano, o tai padarė vienu mostu nepaskaičiavusi net elementarių techninių dalykų.
Siūlydama tokį darbo apmokėjimą, ministerija ignoravo kelis svarbius dalykus. Pirmiausia visiškai nepaisė to, kad mokytojo darbas yra kūrybinis, sunkiai sukišamas į tradicinį etato rėmą. Tai ne toks darbas, kai, pasibaigus darbo laikui, sutvarkai darbo stalą ir ramia širdimi užrakini kabinetą. Net premjeras pakartojo pasenusį tarybmečio mitą: mokytojai dirba tik pusdienį ir nori tūkstančių. Suprantama, bet nesuprantama mokytojo darbo esmė. Vis dar daug kam tebeatrodo, kad mokytojų darbas baigiasi pamokomis. Grįžęs po pamokų mokytojas sėda dirbti antra tiek – tai viešai nematoma mokytojo darbo dalis. Žinoma, vienintelė privilegija čia, kad mokytojas gali dirbti namuose, o ne mokykloje.
Mokytojas rengiasi kitos dienos pamokoms: ruošia užduotis, įvertina klasės galimybes, apmąsto pamokos struktūrą, stengiasi atsižvelgti į vaikų galimybes, pasirenka metodus ir ugdymo technologijas, rašo kiekvienos pamokos planą, taiso mokinių rašto darbus ir t.t. Tai jo kūrybinė autonomija. Tai ne toks darbas, kai vieną kartą pasiruošei ir tai kartoji kelerius metus, tai nėra įprasto etatinio darbo mechanika. Tai darbas, kuriam kiekvieną kartą reikia pasiruošti iš naujo. Kūrybinis darbas yra sunkiai sutalpinamas į etato struktūrą, kai bandoma pasakyti, kiek laiko skirti pasirengimui pamokai ar rašto darbų taisymui. Žinoma, tokio darbo visai nereikia premjerams, ministrams, gal net daugumai biudžetinių įstaigų darbuotojų, kurie turi atlikti apibrėžtas funkcijas. Mokytojo darbas kiek kitoks.
Ministerija visiškai ignoravo ir kitą pamatinį mokyklos gyvavimo bei jos paskirtį atspindintį dalyką. Ugdymą reglamentuojantys dokumentai aiškiai nustato, kad pagrindinė ugdymo forma yra pamoka. Ministerijos pasiūlytoje etato sandaroje pamoka yra nuvertinama ir savo paskirties, ir apmokėjimo prasme, nes pamokos tesudaro iš esmės pusę etato sudėties, o turėtų būti dominuojantis segmentas, nes pirmiausia pamokoje vyksta ugdymas(is), mokinio ir mokytojo komunikacija. Visos veiklos, kuriose mokinys ir mokytojas bendradarbiauja, turi lemti etato apimtį. Įvedus metinį valandų skaičiaus dydį per 42 savaites, o pamokoms taikant tik 32-37 savaičių imtį, akivaizdu, kad pamokos finansinis įvertinimas sumažintas. Kita vertus, nepakeisti ir darbo apmokėjimo koeficientai.
Mokyklose, kuriose stokojama tikros lyderystės, sustiprėjo vadovų galios galimybės, įsivyravo pedagogų baimė ir netikrumas.
O prasidėjus neterminuotam streikui, ministerija pradėjo sau palankia linkme manipuliuoti atlyginimo augimo faktais. Mokytojų atlyginimai, nepadidėjus jų krūviui, negalėjo išaugti. Juos padidino ir ministerijos numestos papildomos nekontaktinės 126 valandos ( po 3 savaitines pamokas 42 savaitėms) kiekvienai pareigybei. Be to, vienareikšmiškai nustatoma, kad pareigybę sudaro 1512 valandų per metus darbo norma, o finansavimas skiriamas 1386 valandoms, t.y. ministerija verčia mokytojus dirbti dalį darbų neatlygintinai, taip pažeidžiamos Konstitucijos normos, įteisinančios teisingą apmokėjimą už darbą bei draudžiančios priverčiamąjį darbą.
Įdiegtas klasės krepšelis visiškai sujaukė mokyklų finansavimo tvarką, nors buvo žadėta, kad jis padės išgyventi mažoms mokykloms. Atsitiko priešingai – dabar daug kur susiklosto tokia padėtis, kad pagal šią metodiką ryškiai stinga lėšų mokyklų administravimui ir pagalbos mokiniams (socialiniai pedagogai, psichologai ir t.t.) funkcijoms finansuoti. Mokykla atsiduria ties uždarymo riba. Bet valdantieji sugalvojo įdomią problemos maskuotę.
Ši valstybę valdanti dauguma jau nuosekliai įtvirtina tokią schemą: ką nors padidina, skiria dalį lėšų, o trūkstamas turi susirasti savivaldybės. Taip elgiamasi didinant minimalią algą, kultūros darbuotojų atlyginimus, tuo keliu einama finansuojant sveikatos įstaigas ir švietimą. Ką tai reiškia? Dauguma šių sričių yra išimtinai valstybės funkcija, už jų finansavimą atsakingos centrinės institucijos. Bet, stokodamos lėšų, jos nedrįsta imtis esminių reformų, o ieško būdų, kaip nenuvilti žmonių ir atsakomybę bando permesti savivaldybėms: te jos priima nepopuliarius sprendimus, o mes būsime geri ir į jas rodysime pirštais, kilus problemai. Tai nekorektiškas, negarbingas šitos Vyriausybės elgesys: neskirdama veikiančioms institucijoms pakankamai lėšų, ji sąmoningai jas žlugdo ir bijo prisiimti atsakomybės.
Etatinio apmokėjimo „reformos“ pasekmės ilgalaikės: pirmiausia visiškai sužlugdytas mokytojo profesijos prestižas, darbas paverstas kiekvieno kova už savo būvį, supriešintos bendruomenės, suteiktos nežabotos teisės mokyklų vadovams manipuliuoti mokytojais, išaugintas biurokratizmas, sustiprintas nusivylimas šia profesija.
Mokytojų darbo apmokėjimo „reforma“ – tūpčiojančios, neryžtingos Vyriausybės politikos pavyzdys. Nedrįsdama pateikti pagrįsto švietimo įstaigų tinklo optimizavimo projekto bei iš esmės spręsti neefektyviai naudojamų švietimo lėšų klausimo, ši valdžia kitiems bando primesti savo neveiklumo problemas ir apgaudinėja visus, kad neva „reformuoja“ šią sritį, nesugeba tinkamai pasiruošti techniniams pokyčiams bei nemoka jų tvarkingai įgyvendinti, taip sukompromituodama ir visai neblogą idėją.
Valentinas Stundys yra TS-LKD partijos narys.
