Teismo nutarimas vienareikšmis – prieštarauja, nes ši norma „neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“
Todėl, skelbiama Konstitucinio Teismo (KT) nutarime, pagal tokį teisinį reguliavimą valstybės lėšos gali būti naudojamos konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai“; ir tai nedera su Konstitucijos nuostata, kad „gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“
Ar bus lengva šią problemą išspręsti? Kokius įstatymo tobulinimo orientyrus pateikia KT?
2008 metais KT yra konstatavęs, kad gero mokymosi kriterijai turi būti įtvirtinti įstatyme, kad jie būtų iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs. Kita vertus, negali būti nustatoma jokių gerai besimokančių studentų kvotų, nes tai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.
Pastarajame nutarime KT iš esmės pripažįsta, kad norma, kai studentų pasiekimai lyginami su tos studijų programos studijuojančiųjų rezultatų vidurkiu ir daugiau kaip 20 procentų mažesnis vidurkis kaip pagrindas netekti valstybės finansavimo, neatitinka nei visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės, nei visuomenės socialinės patirties.
Jei dar pridurtume, tai už studijas savo lėšomis gali mokėti tie, kurių vidurkis kur kas aukštesnis. Tokiu būdu pažeidžiamas socialinio teisingumo principas. Taigi KT teigia, kad kriterijai turi būti objektyvūs ir taikomi individualiai, kad gero mokymosi kriterijai turi būti vienareikšmiški, nepriklausantys nuo bendro studijų programos vidurkio.
Konstitucinis Teismas pateikė įstatymų leidėjui įdomią užduotį: reikės rasti dermę tarp praktikos ir konstitucinės doktrinos, tarp visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės ir aiškių gero mokymosi kriterijų, kurie būtų visiems vienodai lygiai taikomi.
Ankstesnėje įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta aiški norma: gerai besimokančiais buvo laikomi tie, kurių balo vidurkis yra 8 ir studijuojama be jokių įsiskolinimų. Aišku ir suprantama, bet itin neparanku tiksliųjų, techninių, technologinių studijų studentams – jos ir sunkesnės, ir daug galimybių savivalei. Dabar galiojanti nuostata yra lanksti ir paranki gerai studijuojantiems įvairiose studijų programose.
Yra ir kitokių komplikacijų. 2008 m. KT konstatavo, jog „konstitucinės nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybės aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja visiems gerai besimokantiems piliečiams.“
Antra vertus, KT nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad valstybė finansuoja ne visų gerai besimokančiųjų studijas, o tik tų, kurie rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamą sričių (krypčių) specialistų poreikį, t.y. vykdomas valstybės užsakymas. Visai neaišku, kaip išspręsti dilemą, kai poreikis specialistų yra mažesnis, nei yra gerai besimokančiųjų, kas šiuo atveju bus arbitras, ar nebus tokiu atveju pažeista Konstitucija, garantuojanti nemokamą mokymąsi gerai besimokantiems?
Be to, ir valstybės ištekliai yra riboti. Prieš kelerius metus šis prieštaravimas buvo sprendžiamas įvedus dalinę įmoką: tai buvo paguoda tiems, kurie atitiko gero mokymosi kriterijus, bet valstybė neskirdavo tiek lėšų, kad jų pakaktų visiems, ir už studijas nemokėdavo tik apie trisdešimt nuošimčių gerai besimokančiųjų, o kiti, nors ir gerai mokėsi, mokėdavo. Tiesa, KT yra paaiškinęs, kad gerai besimokantieji jokiomis formomis ar būdais už studijas neturi mokėti, nes tai pažeistų Konstitucijoje įteisintą principą.
KT šįkart pakartojo ir ankstesnę savo poziciją, kad priimtam į valstybės finansuojamą vietą studentui nemokamas mokslas laiduojamas iki pirmos jo studijuojamų dalykų žinių patikros.
Nuo jo akademinių pasiekimų ir jų atitikimo gerai besimokančiojo kriterijams priklauso, ar toliau jis studijuos valstybės finansuojamoje vietoje, ar ją užims iki šiolei už studijas mokėjęs studentas. Ir taip iki studijų pabaigos, nes vertinimas turi būti reguliarus. Aišku, kad konkurencija dėl studijų krepšelio bus itin aktyvi, nes nebeliks to daugiau kaip 20 procentų ją švelninančio dydžio.
Taigi Konstitucinis Teismas pateikė įstatymų leidėjui įdomią užduotį: reikės rasti dermę tarp praktikos ir konstitucinės doktrinos, tarp visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės ir aiškių gero mokymosi kriterijų, kurie būtų visiems vienodai lygiai taikomi. Suprantama, jo didenybė valstybinis planavimas ar specialistų poreikio užsakymas visai nebeatitinka šiuolaikinio aukštojo mokslo raidos tendencijų, bet tai jokiems teismams nerūpi.
Valentinas Stundys yra TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras
