Motyvas paprastas: XV Vyriausybė per greit įteisino naujoves, kad visi būtų pasiruošę jas įgyvendinti. Taigi kokia yra šių pokyčių chronologija, kaip nuosekliai buvo kuriamos sąlygos pereiti prie vienodos lietuvių kalbos programos? Viešojoje erdvėje tokios informacijos beveik nėra, todėl iš tikrųjų pokyčiai gali atrodyti per radikalūs.
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios tautinių mažumų dėstomose mokyklose buvo mokomasi pagal valstybinės kalbos programą, o lietuvių mokomąja kalba mokiniai mokėsi pagal lietuvių kalbos ir literatūros programą.
Taigi vienoje švietimo sistemoje paraleliai veikė dvi skirtingos programos, skirtingi buvo ir abitūros egzaminai, tautinių mažumų mokyklų abiturientai laikė palengvintą egzaminą, tačiau stojant į aukštąsias mokyklas jų rezultatai buvo vertinami vienodai. Palaipsniui pradėti šioje srityje įgyvendinti pokyčiai, kad būtų išvengta neleistinos segregacijos, rūšiavimo pagal tautybę bei siekiant užtikrinti visiems jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais, galinčiais savo gyvenimo sėkmę realizuoti Tėvynėje ir drąsiai siekti savo karjeros.
Realių permainų pradžia laikytinas 2002 m. Lietuvos ir Lenkijos švietimo ministrų pasirašytas Komunikatas, kuriame buvo užfiksuotas ir perėjimas prie vienodo turinio lietuvių kalbos brandos egzamino bei siūlymas įteisinti pereinamąjį laikotarpį. Šie susitarimai buvo detalizuojami keliuose dokumentuose.
Kas buvo ir kas padaryta
Vienodo lietuvių kalbos egzamino visose mokyklose norma įtvirtinta 2002 m. švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintose „Tautinių mažumų švietimo nuostatose“: 11.9 punkte buvo numatyta, kad „užtikrinant visiems moksleiviams lygias galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, organizuoti visų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams lietuvių kalbos raštingumo brandos egzaminą pagal tokią pačią programą“.
LR Vyriausybės 2004-2008 m. programos įgyvendinimo priemonėse įsipareigota „įdiegti vienodo turinio lietuvių kalbos brandos egzaminą visiems vidurinio ugdymo programas baigiantiems vaikams“ ir nurodytas terminas – 2007 m. II ketvirtis. Kodėl ši nuostata tuomet nebuvo įgyvendinta, galėtų išsiaiškinti dabartinės koalicijos socialdemokratai ir Premjeras, nes ir tuomet tos pareigos jiems priklausė.
2005 m. Švietimo ir mokslo ministro patvirtintos „Lietuvos lenkų tautinės mažumos švietimo raidos strategijos“ 35.2 punkte skelbiama, kad „numatoma brandos egzaminų lietuvių kalbos testus rengti pagal tą pačią visiems Lietuvos abiturientams nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos“. Šiam tikslui įgyvendinti numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2008 m. Taigi jau šiems metams visi turėjo būti pasiruošę vienodam egzaminui.
Beje, pažymėtina, kad Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte 2007 m. buvo siūloma įteisinti dvikalbio ugdymo būdą, nustatant, kiek procentų ugdymo turinio turi būti mokoma tautinės mažumos gimtąja kalba ir valstybine kalba. Tačiau prieštaraujant tautinių mažumų atstovams buvo pasirinktas dalykų skaičiaus principas. 2008 m. Švietimo įstatymo projektas, griežtai prieštaraujant Valstiečių partijos frakcijos, kurios sudėtyje buvo ir LLRA, atstovams, šių nuostatų buvo atsisakyta.
Tuo pačiu metu buvo suartinamos ugdymo programos. Nuo 2008 m. atnaujintos pagrindinio ugdymo programos, 9-10 klasių mokiniai mokosi pagal suvienodintas programas, nuo 2011 metų suvienodinta vidurinio ugdymo programa, nuosekliai veikiant nuo 2013 metų jau iš esmės pasirengta vienodam lietuvių kalbos brandos egzaminui. Tačiau, regis, buvusios valdžios bus padariusios esminę klaidą: pasikliaunant tautinių mažumų atstovų garbingumu bendruosiuose ugdymo planuose buvo numatyta pačioms mokykloms spręsti, kiek valandų skirti lietuvių, kiek gimtajai kalbai. Jos elgėsi visaip. Valstybė tam, kad tautinių mažumų atstovai tinkamai pasiruoštų pokyčiams, numatė specialias finansuojamas priemones: padidino (15-20 proc.) mokinio krepšelį, kad tos mokyklos galėtų mokyti vaikus lietuvių kalbos ne klasėse, o mažose grupėse, numatė galimybę privalomai nesimokyti antrosios užsienio kalbos, apsirūpinti didaktinėmis priemonėmis ir t. t.
Ugdymo planai įpareigojo mokyklas, atsižvelgiant į mokinių gebėjimus ir poreikius, apsispręsti dėl gimtajai ir valstybinei kalbai mokytis skiriamų valandų skaičiaus.
Išties mokyklos galėjo lietuvių kalbai skirti 5-8 klasėse tik po 3 savaitines pamokas, bet galėjo ir po 5, galėjo siūlyti dar papildomų modulių. Taigi jei šiandien kas nors priekaištauja, kad mokyklose, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba, palyginti su lietuviškomis mokyklomis, per mažai pamokų lietuvių kalbai mokytis, tenka apgailestauti, jog prieš kelerius metus nebuvo įteisintos visiems privalomos normos. Kas lemia apsisprendimą dėl valandų skaičiaus? Pirmiausia įsipareigojimo savo valstybei lygis ir pilietiškumas, atsakomybė ir, deja, nuolatinė kontrolė. Taigi jei šiandien nuogąstaujama, kad nepasiruošta suvienodintam egzaminui, atsakomybė tenka ministerijai, pačioms mokykloms, jų vadovams ir šių mokyklų steigėjams, nekontroliavusiems pasirengimo suvienodintam egzaminui.
2011 m. priimtas Švietimo įstatymas vienareikšmiškai įteisino vienodus pasiekimų patikrinimus visiems mokiniams bei pareigą visoms mokykloms užtikrinti lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją programą.
Šios normos apibendrino ir įteisino pereinamojo laikotarpio neryžtingumus ir pastangas nukelti permainų terminus. Taigi jokio politikos radikalumo nėra, priešingai – tėra LLRA bandymai priešintis tokiam sąlygų mokytis valstybinės kalbos gerinimui bei mokinių galimybėms laisvai siekti savo karjeros Lietuvoje.
Ko siekia naujoji koalicija
Ji nieko nesiekia, tik šoka pagal vienos partnerės įgeidžius – dar kuriam laikui išsaugoti rezervato tradiciją, lengvesnį brandos egzaminą ir menkesnes galimybes save realizuoti. LLRA programa akivaizdi: kelti triukšmą, grasinti, mojuoti kovos kirviu. Šiaip tiesiog nereikalinga koalicijai, jei pastaroji dar turi šiokios tokios savigarbos ir pareigos valstybei nuojautų.
Taigi LLRA pirmadienio politinės tarybos posėdyje „išprievartavo“ partnerius taip, kad pastarieji greituoju būdu patenkino jos įgeidžius – lietuvių kalbos, oficialiosios valstybės kalbos, egzaminą jie ir toliau nori laikyti supaprastintai, kitaip nei visi kiti abiturientai. Kaip skelbiama, mokykliniam egzaminui reikia sukurti 250 žodžių rašinį, o valstybiniam – net 400 žodžių tekstą, iš septynių nurodytų autorių pakanka tik vieno autoriaus kūrybos paminėjimo. Per keturias valandas realizuoti tokį reikalavimą nėra juokas! Žinoma, būtų dar demokratiškiau, kad iš visų, gal bene trisdešimties, bendrosios programos autorių paminėtų bent vieną.
LLRA pirmadienio politinės tarybos posėdyje „išprievartavo“ partnerius taip, kad pastarieji greituoju būdu patenkino jos įgeidžius.
Neabejotina, kad dvylikos metų mokymasis baigiamas įspūdinga ugdymosi brandos demonstracija, kai vos ne kiekviename žodyje galima rašybos klaidelė, o apie kitus dalykus neverta ir kalbėti – jie tiesiog neverti dėmesio. Įsivaizduokim, kokią pasiekimų kokybę pagal LLRA pageidavimą turi pademonstruoti per brandos egzaminą Lietuvos tautinių mažumų mokyklos abiturientas! Europai dar tolimi tokie regreso dalykai. Žinoma, šaržuoju. Bet tik taip atsiveria dalykų esmės – dvylika metų mokytis, kad galėtum sukurpti bent pustrečio šimto žodžių tekstą ir paminėti bent vieną iš septynių autorių. Jei neklystu, net per užsienio kalbos egzaminą reikia parašyti bent 350 žodžių tekstą. Siūlomi pakeitimai mažų mažiausia glumina.
Lietuvių kalbos ir literatūros programos intencijos ir egzaminas
Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programa atnaujinta atsižvelgiant į kūrybos visuomenės ir globalizacijos iššūkius, nacionalinių ir tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų rezultatų duomenis. Kartu programoje yra įgyvendinama ir Lietuvių kalbos ugdymo strategijoje formuluojama nauja lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, paskirtis, atsisakant siauro, vienpusiško požiūrio į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą.
Nekonkretizuodamas ir necituodamas priminsiu, kad strategijoje pateikiama lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo sampratos esmė tokia: kalba ugdoma kaip asmens mąstymo ir raiškos, tapatybės formavimosi būdas, o literatūros mokoma ją suvokiant ne tik kaip kalbos ugdymo būdą ar meninį tekstą, bet ir ryškinant literatūros vertybinius aspektus, taip padedant formuotis laisvo ir civilizuoto žmogaus mentalitetui, jo atsakingam santykiui su nacionaline kultūra, taip padedant suvokti Lietuvos ir Europos humanistikos pagrindus. Taigi mokyklinio ugdymo prioritetas yra lietuvišką ir pasaulio kultūrą išmanantis, gebantis neprarasti ryšio su tradicija ir atviras kaitai jaunuolis, turintis kalbinio ir kultūrinio raštingumo pagrindus.
Egzamino programa, atitikdama bendrosios programos uždavinius, siekia, kad „mokiniai stiprintų kalbos vartojimo praktikos įgūdžius, rašytų rišlius, kūrybiškus, probleminius tekstus, kad, remdamiesi kalbos ir literatūros žiniomis bei literatūros (kultūros) raidos supratimu, autoriaus biografija, istoriniu, kultūriniu kontekstu, įvairiais aspektais nagrinėtų, lygintų ir vertintų kūrinius, aptartų jų sąsajas su dabartimi”. Ir tokiu būdu susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą. Mokinys, atlikdamas brandos egzamino užduotis, atskleidžia savo bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą. Be to, vidurinis išsilavinimas įgyjamas baigus vidurinio ugdymo programą ir išlaikius brandos egzaminus.
Planuojamų pakeitimų grėsmės
Negaliu sutikti su švietimo ir mokslo ministro raminimu, kad jokios tragedijos neatsitiks, kad tie pakeitimai palankūs ir lietuviškų mokyklų abiturientams. Tenka priminti, kad brandos egzaminas padeda nustatyti mokinio įgytą kompetenciją, dalyko medžiagos išmanymą, būtent todėl jis yra vienodas visiems, rengiamas pagal iš anksto visiems žinomą programą, mokiniai bent dvejus metus tam rengiasi. Autorių skaičiaus padidinimas nuo keturių iki septynių gali atrodyti kaip geresnės pasirinkimo galimybės mokiniams, tačiau tai iš esmės prieštarauja egzaminų programos siekiui padėti mokiniui susidaryti literatūros visumos, jos raidos vaizdą, didina atsitiktinumo galimybę, neskatina nuoseklaus darbo dvejus metus. Akivaizdus kokybės kriterijų sumenkinimas ir visų lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo siekių paneigimas!
Akivaizdus kokybės kriterijų sumenkinimas ir visų lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo siekių paneigimas!
Planuojamas rašinio apimties mažinimas iki visiško minimumo taip pat pirmiausia yra atsisakymas aukštesnės kokybės intencijų ir visiškai nedera su brandos egzamino prasme ir jo vieta visoje švietimo sistemoje. Juk egzamino metu mokinys įrodo savo pasiekimų lygį, atskleidžia savo gebėjimus, todėl užduoties ir apimties bei kiti reikalavimai turi atitikti bendrųjų programų uždavinius.
Ketinimai palengvinti egzaminą mokyklų, kuriose mokoma tautinės mažumos kalba, abiturientams pažeidžia lygių galimybių principą keliais aspektais. Pirmiausia nemaža dalis tautinių mažumų atstovų mokosi lietuviškose mokyklose, taigi jie diskriminuojami. Kadangi vidurinio ugdymo programa pagal mūsų teisę yra neprivaloma, ją pasirenka tik pageidaujantieji. Atsižvelgiant į tai, kad vienodomis sąlygomis dvejus metus pagal ją mokėsi visi, tai toks palengvinimas irgi vertintinas kaip diskriminacinis, pažeidžiantis mokinių, kurie mokosi lietuvių kalba, teises. Beje, vertinimo normos yra sudėtinė programos dalis, o Švietimo įstatymas nustato, kad mokinių pasiekimų patikrinimai visiems vienodi, todėl ir vertinimo normų diferencijavimas kelia teisinių abejonių.
Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės ar jos dalies scenarijus aiškus. Kadangi Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas nebeleidžia jokių egzaminų programos pakeitimų, jie neesminiai, buvo galimi iki sausio 15 d., tai skubiai bus keičiamos šios tvarkos 35 punktas, matyt, vietoj sausio nustatant, tarkim, kovo 1 d. Po to bus keičiama egzaminų programa.
Tiesa, skubantiems ką nors keisti reikėtų nepamiršti, kad aprašo termino pavėlinimas šiems metams negaliotų, o įsigaliotų tik nuo kitų mokslo metų.
Taigi natūraliai kiltų visų pakeitimų teisėtumo klausimas. Be to, tame pačiame punkte įtvirtinama, kad egzaminų programa tvirtinama ne vėliau kaip prieš dvejus metus, o neesminiai pakeitimai ar papildymai galimi iki tos norimos keisti datos. Taigi akivaizdu, kad planuojami pakeitimai nėra jokie papildymai, o yra esminiai programos pataisymai – vėl logiškas jų teisėtumo klausimas.
Žinoma, esant tiek daug teisinių abejonių, nereikėtų ryžtis jokiems pakeitimas. Gerai, kad tai suprastų visa valdančioji koalicija ir gebėtų oriai atsispirti LLRA spaudimui bei politiniams grasinimams.
